Tautų katiluose

Tautų katiluose

 

Per XIX ir XX amžius nacionalistinis imperializmas Europoje ir ne tik Europoje praktikavo ir tobulino mažesnių tautų engimo bei naikinimo formas.

Iš mums istoriškai ir geografiškai artimiausių aplinkybių tuoj prisimename Rusijos ir Vokietijos imperijas, kurių užkariavimų plėtra žemyne reiškėsi arba buvo lydima mažesniųjų kaimyninių tautų, švelniau pasakius, absorbavimu, nutautinimu. Didesniems valdovams galėjo tai atrodyti ir kaip jų kultūrinės plėtros misija, gal vos ne gamtos dėsnis – „rūšių kilmė“ bei išnykimas, o sykiu ir kaip hegemono ambicinga aistra plėstis teritoriškai, kiek galima, neva tokia valstybės prasmė, tad ir kaip apsauga nuo kito hegemono plėtros: užkariauk arba tave užkariaus...

Taip kūrėsi, plėtėsi ir viduramžių Lietuvos vasltybė, ir taip ji žlugdavo kitoms plečiantis. O valstybėse gyveno tautos, ir joms, neatsilaikančioms, tie pokyčiai tapdavo lemtingi. Ypač, kai valdovai užsimodavo mažesnes tautas tiesiog naikinti tai fizinio, tai kultūrinio – lėtesnio, tarsi humaniškesnio – genocido būdais.

Iš to kildavo ir mažesniųjų pasipriešinimas, jų suvokta teisė ir valia gyventi („lietuvninkais mes esam gimę“), tad sukilimai, prisikėlimai, tautų bendradarbiavimo sambūvio – tarpusavio praturtinimo – ideologijos. Arba – kuo greitesnio užsispyrėlių kaimynų likvidavimo godulys, antihumaniška politika ir praktika.

Tokia ritosi „istorija“, nelyginant tautų išnaikinimo, ištrynimo volas arba sulydymo krosnis.

„Virkime tame katile“ – auklėdavęs „tarybinį“ kūrybinį jaunimą jau išauklėtas liaudies rašytojas Juza.

 

***

O kitur, kitais epochiniais atvejais (arba lygiagrečiai) vyko didelių gyvenamųjų erdvių kolonizavimo procesai, formuoją net skirtingų rasių „lydinius“. Metisai, kreolai...

Taip radosi Amerikos. Naujos civilizacijos, kai kur išsaugančios reikšmingą reliktinį-tapatybinį senųjų civilizacijų požymį.

Didžiajame Azijos žemyne tebevyksta analogiški, net prievartiniai ir negailestingi, tautų naikinimo procesai. Kai kur užsibrėžta, kad neliktų uigurų, tibetiečių. Nepaliekant žmogiškumo, beje. (Ukrainai iš anksto skelbiami neegzistuojančiais). Ar ŠRA (Šiaurės Rytų Azija), kurios Rusijos imperija nepajėgė kolonizuodama paversti nei Naująja Rusija, nei Eurazija, dar išliks kaip buriatų, jakutų, evenkų, tungūzų, čiukčių tautų vieta pasaulyje? Ar tuviečiai atgaus ne taip seniai – Stalino! – panaikintą Tannu Tuva valstybingumą?

 

***

To kolonializmo šaknys ilgos.

Antai kaip didis rusų poetas Saša Puškinas matė save Didžiojoje Rusijoje.

„Mane įvardys kiekviena joj esanti kalba [!].

Ir slavų išdidus vaikaitis [regis, Jekaterinos išgvaltavotas lenkas],

ir suomis, ir šiandien laukinis dar [!]

tungūzas, ir stepę mylintis kalmukas.“

 

Kadaise mokėmės tarybų vidurinėj, dar atsimenu.

 

Taigi, tautų nėra, tik tebesančios Rusijoj kalbos, kai kurios vis dar laukinių; o stepių bičiulis kalmukas lyg įdomybė turistams.

Lietuvos A. Puškinas visai nemini, nors tai istorinė Maskvos varžovė, o dabar, kitame kūriny,  poetas konstatuoja, jog tai „amžinas slavų ginčas“ . Matyt, istorinio grobio prasme.

Vis dėlto, Lietuva susitarė su savim, kad ji tiesiog yra, kalbės ir rašys lietuviškai, o ginčininkai gali keliauti į Gyvačių salą. Tačiau tapatybę reikėjo ginti. Kražių skerdynė. Knygnešių epopėja! Kai knygas draudė...

 

***

Norėdami geresnio pasaulio, turime nevengti vertinti ir akivaizdžių pusiau lėtinio genocido apraiškų. Juolab tokios politikos. Vargšės Jungtinės Tautos turi kai kurias dekolonizavimo užduočių struktūras, bet šiukštu ne ŠRA kryptyje. Ten vietoj Rusijos rasis Kinija.

Todėl tebūnie vis dėlto kur nors svarstomi ir šie principiniai dalykai. Vienas mūsų vadavimosi iš SSRS vergystės argumentų buvo ir dekolonizacija.

 

***

Tautų istoriniai susiliejimai ir suliejimai – ne tas pat.

Tautinės savasties atėmimas tyčia nutautinant – kas tai?

Tapatybės naikinimas – ar jis netolygus gyvasties atėmimui? (Obrusenije, „Ein Land – ein Volk“ ir panašūs išradimai.) „Virkime tame katile“ – jau citavau liaudies rašytoją ir taikos šalininką.

O tautos tapatybės tyčinis naikinimas, kad jos kaip tautos neliktų, ar nėra būtent tautžudystė – genocidas?

Genocido atmainų išties galime matyti daugiau, ne vien dujų kameras ir kulką į pakaušį. Pol Potas praktikavo savitą komunos receptą: „kauptuku į pakaušį nešiojantiems akinius.“ O išmarinimas badu? J. Stalino Politbiure buvo svarstomas, aprobuotas ir toks „Ukrainos klausimo“ sprendimas.

Manau, kad pavergtųjų tapatybės naikinimas (paliekant, jei ištverdavo, biologinę gyvybę) – tai irgi genocido atmaina. Lietuvos kova dėl šio koncepto didžiuosiuose tarptautiniuose teismuose buvo prasminga. Sovietijoje tautų turėjo nelikti, tik viena „tarybų tauta“ (sovietskij narod), spėju, kalbanti darkyta didžiąja rusų kalba. Apie laimingus išvaduotus nuo laisvės lietuvius M. Suslovas pašvietė vienareikšmškai: „Lietuva bus, tačiau be lietuvių“. Laiko klausimas? Taip atrodė komunos globalistams.

Tad vis dėlto, tapatybės naikinimas – nusikaltimas žmoniškumui ar ne?

O individualioje plotmėje, žmogų verčiant „našiu“ arba „hitlerjugendu“?

Žmogėdžiu per neapykantos ideologiją?

 

***

Žmogaus bestializacija ir tautos bestializacija. Abu atvejai pastebėti ne itin toli. Modernas.

Praktikuota ir užkariautos tautos bastardizacija. Masiškai išprievartaujant pažemintųjų/išgalabintųjų moteris, tai metodai iš giluminės Azijos.

Žmoniškumo naikinimas nužmoginant – irgi svarstytinas kaip nusikaltimas žmonijai. „Rusai kare“. Ten ir slaptoji šaknis.

Antai iš vėlyvojo sovietmečio gal dar prisimename kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo „Legendą apie mankurtą“. Tai ypatingas skirsnis jo pritrenkiančios įžvalgos romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“.

Sovietžmogis kaip mankurtizacijos produktas, tai žmogutis nuo mažens svetimųjų vergijoje, atplėštas nuo savo šeimos ir tautos, ypatingu būdu suspaustomis smegenimis. Jam pavergėjas – tai ponas ir dievas, o tokį kadaise pagrobtą ir ištapatybintą vaiką galų gale atradusi motina – jo priešė („liaudies priešė“!), verta tik užmušti. „Vaikas“ tai ir padaro, jo siela (?) liks nesujaudinta. Jis jau ne jis. Mankurtas.

.....................................................................................................................

 

Malonusis skaitytojas supras, kad čia tik vos vos paliesti kai kurie žmonių ir nežmogių būvio taškai. Ir Lietuvos likimo.

LRT.lt, 2024-09-25