Žodis apie Vytautą Gaidamavičių

Kas jam iš tos garbės, jeigu pradėčiau vardyti titulus: ilgametis Muzikos Akademijos dekanas, buvęs Kultūros viceministras ir taip toliau. Sąjūdininkas nuo pradžios iki pabaigos, čia jau svarbiau.

Suskaičiuočiau, kiek studentų išleido Pedagoginiame institute ir kiek paglobojo, aukėjo Konservatorijoje, bet juk ir vėl ne kiekybė svarbu. Žmogaus kokybė, kurios turėjo gausiai ir dalijosi dosniai. Man buvo ypatingas draugas nuo pat jaunystės, bet kam čia papasakosi. Susitiksim kada nors ant vėlių suolelio.

Mėginkime kuo ilgiau prisiminti, kurie pažinojome Vytautą, jo energingą ir taktišką, patrauklų ir užkrečiantį optimizmą, kibirkščiuojantį sąmojų ir tvirtumą principiniuose dalykuose. To labai pristingame Lietuvoje, kurią giliai mylėjo, būtų galvą atidavęs.

Štai įeitų jis ir paklaustų:

- Ką skaitote? Litmenį? Ar parašo ką nors apie reikalą, ar tik apie dvidešimtpenktą? Nekrologai? Na, yra geresnės literatūros.

Neprašomas ėjo padėti, o jei kas paprašydavo pagalbos, tai Vytautas bemaž apsidžiaugdavo. Turėjo savų kentėjimų, pergyveno dėl vaikų ir mylėjo visų pažįstamų vaikus, kurie taip pat mylėjo, tokį linksmą ir draugišką, tartum gyvenime vien saulė.

Ir išėjo lyg pajuokaudamas.

Publikuota "Literatūra ir menas"