Istorijos knygos

Istorijos knygos

Knygų apie Lietuvos istoriją vis atsiranda, ir kartais jos atneša visai naują tiesos turinį bei požiūrį.

Noriu paminėti, pagarsinti bent dvi, kuriomis tikrai džiaugiausi ir toliau džiaugiuosi.

Gaila, kad mūsų krašte išnyko tradicija išsamiai recenzuoti svarbias mokslo knygas, tad bent paminėsiu.

Štai Virgilijaus Čepaičio „Karas“. Su paantrašte „Aukščiausioji Taryba nuo 1990-ųjų Kovo 11-osios iki 1991-ųjų rudens“. Leidykla „Vitae Litera“, Kaunas, 2023, 405 p. Apie Lietuvos 1990-1991 m. išsivadavimą iš SSRS okupacijos ir ilgamečio tapatybės naikinimo, vadintino ir „sovietizacija“, ir lėtiniu genocidu. Lietuvos turėjo nelikti, o ji norėjo likti. Ši valia sėkmingai pasireiškė paskutiniuoju moraliniu – politiniu 1990 m. sukilimu, kuriuo atkurta nepriklausomybė, radosi Antroji Respublika, o ji buvo įnirtingai puolama, vėl naikinama. Tikras karas.

Virgilijus Čepaitis buvo dalyvis, atkuriamos valstybės darbininkas ir politinis veikėjas. Ir įvykių liudininkas, atsimenantis daugybę dalykų, ir sukaupęs, išsaugojęs neįtikėtiną dokumentiką. Pats pažymi: „turbūt niekur kitur neružfiksuotos Sąjūdžio deputatų klubo, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Laikinosios gynybos vadovybės, „Arbatos klubo“, Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos, dešiniųjų partijų (ne tik!) Politinės konsultacinės tarybos, Nepriklausomybės partijos diskusijos.“ Išdėstė ir pateikė savo knygoje ir faktografiją, ir pastebėjimus itin nuosekliai, išsamiai.

Kai matome mūsų istoriografijoje vyraujant pasakyvus apie tai, „kas visiems žinoma“, kai gana tik priminti, „ką girdėjome“, ir dar atsižvelgiant, kas kam patiktų-nepatiktų, dar ir faktografiją mažiau vertinant už feikografiją (kompartijos žygiai), pasiilgsti istorijos grindžiamos faktais ir dokumentais, tikrais, autentiškais tekstais.

V. Čepaičio knyga tuo ypač patraukli – sunku atsitraukti! – ir naujai informatyvi net kitam vyksmo dalyviui, kaip šiuos žodžius rašantysis. Ir veriasi sistemiškas laikotarpio vaizdas. Neįsivaizduoju, kad profesionalūs istorikai ir institucijos, kurios turėtų teikti visuomenei ir valstybei kuo tikresnį paveikslą apie tai, kas yra buvę (ir neišvengiamai tęsiasi), galėtų, kaip įprasta, ignoruoti dar ir šį šaltinį.

O savo ruožtu – tai intriguojantis istorinis romanas apie prisikeliančią valstybę, tik vėlgi sutelktas į faktografiją, be feikografijos. Dokumentai ir seni užrašai, kurie taipgi dokumentai.

Vietomis ironizuojamas Vytautas Landsbergis. Tai sustiprina užrašų autentiškumą, o toks ir autoriaus, „Mikės Pūkuotuko“ vertėjo, charakteris.

..........................................

Kita vertinga, dėmesį pavergusi knyga, kurią irgi būtina pažinti, tai Dariaus Furmonavičiaus, Jungtinėje Karalystėje dirbančio istoriko daugelį metų rengta monografija „Lithuania transforms the West. Lithuania‘s Liberaton from Soviet Occupation and Enlargement of NATO (1988-2022)“, - SPPS, vol. 263, IBIDEM-Verlag, Hannover-Stuttgart, 2024, 463 p.

Istorikas toliau dirba Jungtinėje Karalystėje, ir tai yra jo itin išsamus mokslinio tyrimo darbas. Apie Lietuvos valstybės pastarąjį atgimimą ir atkūrimą plačiame istorinių procesų kontekste.

Leidžiant knygą tarptautinei auditorijai, regis, apsispręsta suteikti žinių ir apie Lietuvą apskritai, tad iš pradžių – glausta šalies politinė istorija. Ji parašyta informatyviai ir korektiškai, visai ne „posovietiškai“, fiksuojant net tokius dažnai nutylimus įvykius, kaip 1941 m. Lietuvos sukilimas. Tegul visi žino.

Autorius naudoja itin plačius šaltinių resursus, nepastebimus kitų knygose apie Lietuvos išsivadavimą iš sovietijos ir įsitvirtinimą laisvųjų tautų šeimoje. To plataus grybšnio pavyzdžiai būtų ir BBC archyvai (svarbūs interviu), ir keliolika Tomo Remeikio publikacijų anglų kalba, ir archyviniai Lietuvos Laikinosios Vyriausybės 1941-1943 dokumentai, 26 neskelbti valstybinės reikšmės dokumentai, buvusio JAV Valstybės sekretoriaus James Baker privatus archyvas... Nė vienas užsienio autorių, ypač nemokančių lietuvių kalbos, nesinaudojo taip gausiai lietuviškais šaltiniais, kaip D. Furmonavičius. Čia dar prisideda jo paties interviu su politikais, patikslinantys požiūrius. Mat istorija – ne tik įvykiai, bet ir požiūriai, dažnai įtakoję bei lėmę įvykius.

Susirašinėjau su D. Furmonavičium dominančiu mus Karaliaučiaus likimo ir to Maskvos aneksuoto Europos regiono ateities klausimu. Mėgino jį aktualizuoti bailiuose Vakaruose. Pasiūliau jam straipsnį, kuris netikėtai atsidūrė šios kur kas platesnės monografijos įvado vietoje. Ne visai logiška, tačiau tebūnie. Dar visi rašysim.

Brėžiantiems Lietuvos naujausių laikų (nuo 1988) istoriją, D.Furmonavičiaus knyga, kurią reikėtų išleisti ir lietuviškai, bus absoliučiai neišvengiamas šaltinis ir paskata. Išties, ar ne laikas mums turėti savo atgimusios valstybės istoriją, parašytą remiantis kuo plačiausiais šaltiniais – ne pasakyvais, akademiškai parengtą čia ir dabar, jau Antrosios Respublikos laikais?

Kuri nors įstaiga galėtų bent sukaupti tokią pamatinę biblioteką. Laukdama startuolio. Ir jei privati iniciatyva, tai valstybės savivokos.

LRT.lt, 2024-09-12