Liudijimas apie tariamą LSSR komunistų didvyriškumą

Liudijimas apie tariamą LSSR komunistų didvyriškumą

            Vietinė SSKP organizacija okupuotoje Lietuvoje, veikusi „srities teisėmis“ (na pravach oblasti), 1989 m. gruodį surengė savo suvažiavimą, kuriame, visų LSSR organizacijų parodytu pavyzdžiu, ryžosi spręsti dėl priklausymo ar nepriklausymo SSRS komunistų partijai. (Kai valdžios uzurpatorių klika sovietijoje teroru išnaikino visas kitas politines organizacijas, ji nebeteko loginės ir semantinės teisės, bent jau pagrindo, vadintis „partija“, bet čia atskiras istorijos mokslų klausimas).

            Tarp įvairių politinių mitologijų, kurių vadinamoji „LKP“ nestokoja nė ligi dabar, dažnai aukštinamas šis pavėluotas atsiskyrimas nuo SSKP į savą Lietuvos kompartiją, neva daug lėmęs nepriklausomybės atkūrimo kely.

            Nesileisdamas į prisiminimus (iniciatoriai buvo ir pas mane atėję, kaip jiems elgtis), pateikiu tik šiemet skelbtą įvykių stebėtojos liudijimą.

            Tai Karlos Gruodytės dienoraštis – iš būrelio jaunų JAV ir Kanados lietuvių, atvykusių ir stebėti Lietuvos 1989-1990 m. išsivadavimo, ir entuziastingai talkinusių.

            Štai ką užsirašinėjo mieloji nepriklausoma Karla (žr. „Šiaurės Atėnai“, 2024-05-03, Nr. 9 (1433), p. 1, 6).

            Gruodžio 23, 1989

            Naktis prieš Kūčias. Po dienų, kai šalyje augo įtampa ir baimė[1], jaučiuosi priblokšta ir išsekusi. Dabar tegalime laukti.

            [...]

            Prieš kelias valandas eidama miestu stebėjau žmonių veidus, svarstydama, ką jie galvoja, ar žino apie dabartinius įvykius ir pavojų, kilusį po euforijos ir pasididžiavimo, kai Lietuvos komunistų partija paskelbė atsiskirianti nuo Maskvos. Kaip BBC, žurnalo „Newsweek“ ir kitų atstovė praėjusią savaitę dalyvavau Lietuvos komunistų partijos suvažiavime, kur kalbėjausi su Sąjūdžio delegatais ir vadovais, kai kurie jų rytoj turi važiuoti į Maskvą dalyvauti specialiame Centro komiteto plenume, sušauktame Lietuvos problemai „spręsti“. Labai įdomiai pasikalbėjau su Žuku, Prunskiene, Genzeliu ir Gudaičiu, pajutau visų jų nerimą ir baimę. Giliai suvokdami riziką, žmonės akivaizdžiai sutrikę dėl visko, kas vyksta, jie kone drebėjo. Labiausiai per spaudos konferenciją, surengtą LKP nubalsavus už atsiskyrimą nuo Maskvos, sukrėtė matytas Brazauskas. Jis sėdėjo ten su Žuku, abu atrodė kaip žemę pardavę. Girdėjau, kad aukštas, pečiuitas Brazauskas pastarosiomis dienomis jautriomis akimirkomis dažnai graudinasi iki ašarų. Bet šį kartą jis atrodė vos galįs susikaupti ir nuslėpti sukilusius jausmus, grynų gryniausią siaubą.

            Mane apėmusi baisi nuojauta, iš dalies dėl to, kad sunku įsivaizduoti, jog Maskva galėtų reaguoti palankiai, iš dalies taip kužda šeštasis pojūtis. Dėl to keista kalbėtis su daugeliu čia gyvenančių lietuvių, kurie nesvyruodami išlaiko optimistišką nusiteikimą. Galbūt jie taip persiėmė Sąjūdžio teikiama viltimi, jog ji tapo tiesa, kuria jie kvėpuoja. Gal dar ir todėl, kad daugiau nebėra dėl to gyventi.

            Vis tariuosi girdinti sprogimus arba ginklų šūvius. [...]

            Vakarų ekspertai sako, kad Gorbačiovas negali naudoti jėgos, nes taip viską prarastų, bet man įdomu, kiek jų mąstymą suformavo Vakarų žiniasklaidos pateiktas šio proceso vaizdas. Nėra jokios garantijos, kad Gorbačiovas taip viską prarastų; veikiau jis darys viską, kad tik išlaikytų valdžią. Šiandien Maskvoje, Liaudies deputatų suvažiavime, jis pasakė labai piktą, bauginančią kalbą – kai kas sako, kad pačią priešiškiausią per visą istoriją, - skelbdamas, kad bandymai sugriauti SSRS vienybę (kitaip tariant, dabartinę Rusijos imperiją) yra nepriimtini ir „pasės konfliką, kraują ir mirtį – štai į ką mus stumia ekstremistai“.[2]

            Lauke tylu ir baugu. Rytoj, kaip tik kai Maskvoje prasidės plenarinis posėdis, su giminaičiais susėsime švęsti Kūčių.

            „Rytoj“, tai yra gruodžio 24 d. SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas plenariniame posėdy galų gale priėmė istorinį nutarimą dėl Stalino-Hitlerio 1939 m. pakto (Maskvos pakto) ir tuo pačiu Baltijos valstybių aneksijos neteisėtumo. Dalyvavau, daug ką atsimenu.

            Tai buvo didelė Lietuvos ir visų baltijiečių, taip pat Rusijos demokratų, pergalė. Prieš komunistinę SSRS imperiją vėrėsi nauji keliai. Kas suvokė – šventė istorinį lūžį. Persigandusi LKP viršūnėlė nešventė gal net Kalėdų. Imperijai iki Belovežo sprendimo, kad „SSRS nebeegzistuoja“, buvo telikę dveji metai.

LRT.lt, 2024-09-03