Močiučių rezistencija

Močiučių rezistencija

Kalba Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių suvažiavimas Ariogaloje, 2024-08-03

Kaip man dabar kalbėti, žmonės (publika šurmuliuoja)? Na, kalbėsiu į dangų, gal daugiau kas girdės.

 Paprastai sakydavau, kaip ir dažnas jūsų sako: ešelonų broliai,  ešelonų sesės.

  Man neteko būti tuose ešelonuose, veikiau Lietuvos vidiniame ešelone, kur svarbiausia buvo, kad tavęs neištremtų iš proto. Gal šiek tiek pavyko.

Daug žmonių kliovėsi ir Dievo valia, ir Šventąja Dvasia, ir teisingumu, dievišku ir pasaulio protu, kuris sugrąžins Lietuvai laisvę. Na, ir visada, - kaip prisimenu, kai kiekvieną kartą čia turbūt esu, - perduodavau taip pat sveikinimus vienos ešelonų sesės, Baikalo žvejės, kurios jau nebėra su manimi, bet ji yra su mumis. Aš jaučiu, kad ji tebėra. Tad perduodu ir tą sveikinimą, ir noriu pasidžiaugti, žinoma, kad gerasis Dievas leido man šiek tiek pratempti, ir aš galiu čia atklibikštuoti, nors ir ant trijų kojų, bet vis šiaip taip.

  Labai džiaugiuosi matydamas, kad jūsų čia tiek daug. Matyt, ir dangui patinka, kad jūsų tiek daug, labai gražiai saulutė šviečia ir šildo ir mums siunčia viltį bei pasitikėjimą, o tai šiomis dienomis ne mažiau svarbu, kaip kadaise. Net tais baisiais laikais, kai daugybė jūsų dar čia esančių patyrė neteisybę, smurtą, pažeminimą, ištrėmimus ir kitas skriaudas, bet turėjo jėgos ištverti.

  Žinoma, daug kaulelių liko tolimose pagairėse, kai kurie buvo paskui parvežami per Lietuvos Atgimimo laikotarpį. Iki šiol matau filmuotus kadrus, kaip žmonės krenta ant parvežtųjų karstų ir verkia, todėl, kad jų artimųjų kaulai grįžo į Tėvynę.

O koks keistas yra lietuviškas tikėjimas, kad vis tiek reikia grįžti, nors ir po mirties, reikia likti savo žemėje. O jeigu tu negali, tai gal tau kas nors bent saujelę smėlio iš Lietuvos, kurią nusivežei, užbers ant kapo. Tai buvo labai svarbu. Taip svarbu, kad ištikimos,  šiandien galiu pasakyti, močiutės, nors aš pats jau diedukas, dainavo, kalbėjo mažiems vaikams, gimusiems jau svetur, iš kurių norėjo padaryti svetimus žmones, kaip dabar vagia Ukrainos vaikus ir iš jų daro rusiukus. Kiek mūsų vaikų tada buvo tolimuose kraštuose ir galėjo virsti nežinia kuo, kokiais nors sovietiniais rusiukais, bet močiutės mokė kalbėti lietuviškai, melstis lietuviškai, dainuoti lietuviškai, ir tai buvo rezistencija, kurios dar nesame įvertinę.

Duodame medalius kovotojams, pagerbiame žuvusius žeminėse ir miškų frontuose, o ar minime šią didžiulę kariuomenę ištikimų moterų, močiučių, motinų? Neabejoju sakydamas, kad lemiamoji jėga Lietuvai atgauti laisvę buvo žmonės, patyrę kančias, nuoskaudas, o išlaikę tikėjimą, kad taip nebus amžiais, kad bus teisingumas, grįšim, ir vaikams sakė: grįšim, jūs nežinot, koks tai gražus kraštas - mūsų tėvynė. O šičia kur nutrėmė - ne mūs tėviškėlė, nes tikroji tėviškėlė – ten, prie Dubysos, kur ir dabar susirenkame.

  Tokį tikėjimą reikėjo skleisti, ir jis išliko kaip jėga, kuri padėjo per Lietuvos atgimimo epochą ir Sąjūdžio didžiuosius mitingus, ir visuotiniame apsisprendime Baltijos kelyje balsuojant, kad Lietuva nori būti laisva ir bus kartu su Baltijos sesėm, ir paskui, kai ėjom ryžtingai į Kovo 11-ąją. Už tai ir buvusiems ten, ir kurių šiandien jau nėra, noriu labai padėkoti.

  Aš irgi dariau, ką galėjau, kas man buvo pavesta. Mes visi kartu darėm Lietuvos laisvę. Ir padarėm! Bet ją reikia ginti. Ją reikia ginti ne tik frontuose, ne tik pasienyje, ją reikia ginti ir šitame (rodo į širdį) pasienyje, kur nemaža mūsų brolių dar kažkaip susvyruoja, suabejoja, ar verta mums turėti nepriklausomą šalį (juokiasi). Na ką gi, žmogus yra silpnas ir gali visokių nesąmonių prisigalvoti.

O aš šiomis dienomis girdėjau labai įdomų paliudijimą moteriškės iš tolimo užsienio, kuri pirmą kartą buvo Lietuvoje. Praleido mėnesį ar daugiau, važinėjo, dalyvavo renginiuose, ir pasakė: Lietuva tokia nuostabi šalis, kad nenoriu niekur kitur gyventi, tiktai Lietuvoj! Žmonės labai geri, labai viskas miela, ir taip gražu! Niekur nėra tokios žalios gamtos! Visur, kur mes būnam, ar dubajuose, ar borabajuose – smėlis, ruda, geltona, karštas oras, dykumos, o čia viskas žalia! Kaip stebuklas. Iš tikrųjų, tai Dievo stebuklas, kuris yra mums padovanotas, tik mes dažnai to nevertiname.

Šiandien, kaip ir paprastai, čia būna sakomos labai gražios homilijos. Galvojau, kad bus Jo  Eminencija, bet jis užleido kitam kalbėtojui, kitam Ekscelencijai, ir buvo labai graži homilija, labai prasminga, ačiū.

Kas man krito į širdį, ten buvo kalbama daug teisingų dalykų - ir tų, apie kuriuos reikia nuolat kalbėti ir priminti, bet pabaigoj buvo kalbama apie ištikimybę. Štai kur raktas mūsų gyvenimo prasmės šitame žemės plotelyje, na, ir mūsų vilties, kad neveltui buvo gyventa. Tai ištikimybė vieno kitam ir savo šaliai, savo Tėvynei, savo tikėjimui, kad gėris nugalės. Laikykimės to. Ir nugalėsim.

         Ačiū.