Lietuvos Olimpas

Lietuvos Olimpas

         Iš pradžių švietė viltingai, po to ėmė temti, o galop – vėl į šviesą! Lietuva – sidabrava.

         Liks atminty tikras irkluojančios Viktorijos, bemaž savim nustebusios, ir krepšininkų tvirtų vaikinų vaikiškas džiaugsmas. Pergalės jausmas kartu su mumis visais. O vis dėl to! Lietuva turi ežerus ir tebėra krepšinio šalis. Bronza gali būti vertingesnė už auksą kaip tada Barselonoje, iš kurios parsivežėm ir R. Ubarto auksą. Gal tas proveržis paliko ilgametį pėdsaką. Mes galim! Ar atsimenate kaip užmirštoji trispalvė bėgo garbės ratą Barselonoje?

         Ir dabar disko rungtyje keletą minučių švytėjo auksas. Bet švyti ir sidabras, ir daugiau kas. Man šviesiaplaukis Mykoliukas bemaž vienintelis buvo panašus ir liks atminty kaip ramiai, smagiai sau sportuojantis mūsų vaikinas. Mažiausiai panašus į raumenų kalną. O kad finale buvo du lietuviai, tai parodė, greta Jamaikos, nedidelių tautų jėgą. Slapčiomis galvojau ir truputį meldžiau Dzeuso, kad Andrius Gudžius, mano kaunietis, paskutiniu mostu stebuklingai švysteltų tą plokščią graikų akmenį per 70.

         Jeigu Dzeusas nelauktai padėjo jamaikiečiui Stoniui...

         Esam ramūs, kad Mykolas tą tašką jau nusižiūrėjęs, prisimatavęs.

         Ir viso džiaugsmo karūna – mažoji Nika. Toks maratonas!

         Banytė iš Vilniaus apylinkių. Lietuvoje tūkstančiai Banių, Banaičių, Banionių. Tad ir Banevič – neabejotinai iš Lietuvos, ne iš Mozūrų ar Tatrų. Prie Vilniaus yra Baniškės.

         Vėl man bemaž vienintelė, kuri šoko ir džiaugėsi. Atnešė į Paryžių tai būtent iš Lietuvos. Juk mūsų šokėjai metų metais žiba pasaulyje. Dabar Nika tiesiog švietė, priminė Rožytę Namajūnas, ir šokio džiaugsmu buvo nepranokstama. Net finale, visi matėm.

         Tikiuosi, kad Rosie nesupyks, kad pavadinau ją Rožyte.

         Švieskit, žvaigždutės.

LRT.lt, 2024-08-12