Sukilusi Lietuva – nepriklausoma Lietuva?

Sukilusi Lietuva – nepriklausoma Lietuva?

 

Istorikas Edvardas Gudavičius, turėjęs itin platų mokslininko ir piliečio akiratį nuo Mindaugo iki dabarties, Lietuvos sukilimą prieš SSRS skyrė prie didžiųjų žygių.

Tai nėra priimta, šio požiūrio stokojame; juk negražu buvo sukilti prieš draugą Staliną, ir net prisiėmėm kažkokį primestą drovėjimąsi: Sukilimas – negerai. Juo tebeserga nemaža dalis posovietinių intelektualų.

Pastabose apie Sukilimą, kurias nūnai rašau, teks paliesti kur kas daugiau. Visa vokiečių okupacija su jos nežmonišku rasizmu - tai posukiliminė Lietuva (šis tas valstybės liko). Ir grįžusio čekistų teroro laikotarpis, tai vis posukiliminė besitęsiančio Sukilimo Lietuva. Gal net ligi dabar, banguojant ir banguojant besimainančioms mūsų sovietizacijos („tarnaujant Lietuvai“) – desovietizacijos – resovietizacijos pastangoms. Būti ar nebūti, politinė kova tęsiasi, tik dabar geriau matom jos globalias apybraižas.

O daugybę dalykų tebereikia aiškintis pradedant nuo Sukilimo.

Keisčiausia padėtis Lietuvos istorijos tyrimuose ir skelbtoje istoriografijoje - tai 1939-1945 m. laikotarpis.     

Tragiškas ir sudėtingas metas, didžiulės netektys, totalus naikinimas ir įvairialypė rezistencija, pusės šimtmečio duobė smurtu nutrauktoje natūralioje atgimusios Respublikos raidoje – tad būtų derėję mesti visas jėgas tyrimams ir publikacijoms. Išlipdami iš didžiosios duobės ir stoję į žinijos bei susivokimo kelią, eliminuodami revanšizmą, per tris valstybės dešimtmečius Antrojoje Respublikoje jau būtume daug nuveikę. Lyg ir turime instituciją, net šiems tyrimams įsteigtą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, tačiau nejauku būtų vardinti baltąsias dėmes ir dykvietes, į kurias žengė nebent pavienių entuziastų ar jų būrelio koja. Ne valstybės.

Tik selektyviai patyrinėti sovietmečio niokojimai, lėtinio genocido („sovietizacijos“) siautėjimai. Visiškai selektyviai, tik per Lietuvos žydų likimą – vokiečių okupacijos baisumai. Lyg Lietuvos priešinimosi Reichui nė nebūta. Itin raiški vieta, bemaž vakuumas – tai Lietuvos sukilimas 1941 metų vasarą. Stoka sisteminio uždavinio ir sisteminio darbo. Dvi monografijos – V.Jankausko ir V.Bubnio, ir lyg atsiskaityta. Konkretizuoti mėginęs P.Stankeras – nutildytas. V.Terleckas (lauktina monografija „Stribametis“) – nepanaudotas. Atsirado iš užjūrių A. M. Budreckis su sava glausta ir raiškia monografija apie Sukilimą. Derėtų iš jų visų bent pasidaryti kritinę suvestinę Sukilimo ir posukiliminės Lietuvos (ligi antrosios sovietų okupacijos) istoriją. Akademinę, galbūt.

 Šiuo metu būrio tyrėjų visuomenininkų pastangomis (ne valstybės!) išleistas itin solidus dokumentų ir tyrimų dvitomis „Birželis kvietė į Kovą“ (leid. „Žara“, 2021, 2022 m.) galėjo tapti proveržiu, tačiau netapo. Berods, nė nerecenzuotas. Ar Lietuvoje neturime istorikų, kuriems bent rūpėtų ta istoriografijos duobė? Panašu, kad neturime, tik pavienius asmenis. Istorikų „korpusas“ – dėmesio nulis.  Pakinklius turbūt pakerta „politikos“ baubas. Patogiau imtis Mindaugo laikų arba Aleksandro Jogailaičio. Todėl apie „kruvinųjų žemių“ laikotarpį, į kurį pateko ir Lietuva, tūpčiojame, atidedame ateičiai. Ar ją turėsime?

Esame tolydžio puolami per istorijos lauką, ir agresorius žinomas. Bet organizuotos valstybinės gynybos neturime. Iškyla pavieniai darbai, kitąkart ir ne Lietuvoje padaryti (pavyzdžiui, JAV mokslininko A.M.Budreckio, lietuviškai išleido LGGRTC tik 2023 m.), bet kodėl taip vangiai iš mūsų pusės tepajudinant, nepalaikant?    

Kažkuri patriotų grupė išstudijavo Sukilimo eigą Vilniuje ir Kaune net gatvėmis, kvartalais, kartais paviešina, bet kodėl tai nėra dalis bendro istorinio tyrimo ir vaizdo?

Kad neturėtume vaizdo, netinkančio Maskvai, nuosekliai rūpinasi turtinga ir įtakinga politinė jėga – senasis, o nemirtingas agresorius. Stokojame atitinkamai atkaklaus ir nemirtingo rezistento, kuris turėtų būti Lietuvos valstybė.

 

Persikelkime į 1941 m. birželio 23-25, gal 23-28 dienas.

Kelios valdžios vienu metu. Kuri išliks ir įsitvirtins kaip tikroji ir nesmurtinė, o žmonių palaikomoji? Ar tai įvyks tik po kelių dešimtmečių.

O kol kas... Kol kas jų bent trys. 

Bėganti okupantų sovietija, iš paklaikos žudanti vietinius gyventojus, neva savo pavaldinius, ir tremianti, ką dar gali išsivaryti su savim vergų darbui ir būsimam ilgam karui prieš Vokietiją. Ta sovietija skubiai lipdo, ginkluoja savus komunos diversantų būrius, kad trukdytų žygiuojančiam Reichui, ir keršytų nesovietiniams. Tai vis dar SSRS karas Lietuvoje, įskaitant baisias kalinių ir net praeivių egzekucijas. (Rainiai, 1941.06.24, Pravieniškės, 1941.06.26).

Vokiečiai laukiami, nors pasipūtę ir žiauroki, ypač žydams, bet dar blogiau už sovietus būti negali. Tad kieno Lietuva?

Birželio vidury dar gali būti dairomasi įvairesnių galimybių. Sukilimo vadovai dar ilgai pageidaus (reikalaus?) kokių nors valstybingumo garantijų, bet okupacinė Vokietijos valdžia vis nustumia atsakymą „po karo“, jei lietuviai bus nusipelnę.

O pradinis vokiečių okupacijos laikotarpis? Įžengianti (ar į Lietuvą, ar į SSRS?) Vokietija, kurios karinės teroristinės „Einsatzgruppen“, suformuotos Klaipėdoje ir Tilžėje, nuo pirmos dienos imasi Lietuvos pasienio teritorijų „valymo“ nuo žydų ir kito pasmerkto elemento, nes Reichui tie tik trukdys. (Šiuos svarbius faktus dabar mums praneša naujas istorijos žurnalas :Kultūros barai“).Tai negailestinga force majeure politika ir svetima neteisinė valdžia, matanti tik teritorijas, ne žmones. (Žr. 1939 m. rugpjūčio 23 d. Maskvos paktą su slaptaisiais protokolais ir tęsiniais).

Gestapas (ir NKVD – Lietuvos aneksijos klausimu vis dar sąjungininkai, Vokietijai toliau pripažįstant Stalino piktadarybę) tretiruoja Lietuvos Laikinąją Vyriausybę kaip išsišokėlišką kliuvinį. Tokios Lietuvos jiems nereikia. Vokiečių jėgoms draudžiama bendrauti su LLV, kad nebūtų jokių pripažinimo ženklų; tačiau gyvenimas eina savaip. Okupuojančiai kariuomenei reikia bendrauti su vietos gyventojų atstovais. Tai vyksta ir Kaune, ir Vilniuje, LLV kai ką siūlo, kai ką sprendžia, vokiečiams prižiūrint.

Taigi egzistuoja ir sukylanti rezistencinė Lietuva, kurios Laikinoji Vyriausybė, skelbdama 1941 – 06 – 23 net Hitlerio uždraustą valstybės restituciją, netrukus pašaukia grįžti į pareigas buvusią tikrąją šalies administraciją. Tai noriai vykdoma ir legitimizuoja LLV; bet ši nedisponuoja jokia veiksnia galia, net ryšiais, išskyrus institucijų patriotinį lojalumą ir solidarumą.

Tai visai nemaža, Lietuvos valstybė naujo okupanto leidžiamose ribose tarsi egzistuoja, nors negali imtis atsakomybių ir užtikrinti piliečių apsaugos nuo chuliganiško ir politinio smurto. Žinoma, ir be jokios kariuomenės; jau birželio 28 d. vokiečių okupacinė valdžia įsako išformuoti sukilėlių dalinius. Lieka administravimo funkcijos, jų tarpe – policija. Kriminalas nedingęs.

Apie konstitucinį pagrindą vos-ne-vos dar užsimenama K.Škirpos juodraščiuose, bet realiai valdančioji Vokietija nedelsdama (07.14 – 07. 28) paskelbia Lietuvą savo Rytinių žemių (Ostland) dalimi. Vis dėlto birželio vidury ir pabaigoje dar gali būti dairomasi įvairesnių galimybių. (Ir vokiečiai kurį laiką galvojo apie Lietuvos protektoratą bene Slovakijos pavyzdžiu). Nors gestapas draudžia kontaktus-pripažinimą, bet vis dėlto tarp vokiečių ir lietuvių tai vyksta.

Wehrmachto karininkų atsiribojimas nuo Gestapo – tik nieko neprašykit dėl žydų, nes jų klausimas išskirtinai atiduotas Gestapui – palieka erdvės ir vokiečių karinės valdžios („Militaerverwaltung“) kolaboravimui su lietuvių administracija. Kaune vokiečiams tenka kreiptis į LLV skirtą komendantą pulkininką J.Bobelį. (Jis slapsto dvi žydaites). Vilniuje – į Lietuvių komiteto pirmininką St.Žakevičių. (Šio sesuo ir motina trejus metus augins mažytę žydaitę išneštą iš Kauno geto). Iš Berlyno su ypač bjauria politine misija atsiųstas SS brigados vadas W.Stalheckeris tuoj randa atsikūrusios Lietuvos saugumo atstovą – dabar vadovą Joną Dainauską (tai vėl esanti valstybės institucija), kalbina bendradarbiauti. Sąlygos nepriimtinos. (Galų gale vokiečiams tenka kliautis nedidele J.Klimaičio pogromininkų gauja). Tad šioks toks „nepripažįstamųjų“ pripažinimas yra, – ir LLV išsyk neišvaikoma, tik 1941 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos valdytojas A.von Rentelnas, vienintelį kartą pasikvietęs visą LLV susitikti, praneša, jog šios darbas esąs baigtas. Tad ir pripažįstamas atgaline data! Apie veiklos nutraukimą ne savo valia praneša ir LLV: „buvom pašaukti tautos, ne vokiečių, dirbom force majeure aplinkybėmis“.     

Ar yra pagrindo kalbėti apie minimaliausius Vokietijos ir Lietuvos tarptautinius santykius bent iki vokiečių „Zivilverwaltung“ paskelbimo – tema istorikams, kai jie įeis į Reicho kanceliarijos archyvus.

Negali būti, kad vokiečiai nesiuntinėjo pranešimų. Apie padėtį Lietuvoje, apie vertinimus.

Mūsų pasiuntinių pranešimai – itin turiningi. Daugelį metų. Tik paskaitykit Stasį Lozoraitį jaunesnįjį.

Žodžiu, laikas rašyti tikrą 1939-1945 m. istoriją.        

Gal LGGRTC reorganizacija paskatins ir MA Istorijos institutą pasijusti valstybės dalimi.  

 

Ko stokojame?

Vaizdo apie Lietuvos būvį vokiečių okupacijoje. (Kolaborantinės struktūros Maskvoje nelaikytinos Lietuvos valdžia).

Iš to laikotarpio labiausiai tyrinėta ir aprašyta pasmerktųjų Lietuvos piliečių žydų lemtis (pritiktų ir čigonų-romų? Kol kas be ypatingo dėmesio), dažnai rodant ją kaip pagrindinį okupuotos Lietuvos gyvenimo turinį.

Tai selektyvu ir tampa neobjektyviu visumos matymu. Galų gale naudinga antisukiliminei sovietų politikai.

Net implikuojant pasyvią pabūgusių „kaltininkų“ laikyseną, iki detalių.

Štai V. Molotovo prakeiksmai ir keršto grasymas dėl lietuvių sukilimo birželio 23-iąją! Tai žinoma kartais primenama, bet nejau ligi šiol istorikai nesugebėjo rasti reikiamos „Pravdos“ ar „Izvestijų“ publikacijos? Faktas – taip, karštomis pripažinus sukilimą (rytoj jau melavo, kad lietuviai sukilę prieš vokiečius), bet Molotovo citata būtų aukso vertės.

Ir anuomet būtų tokia buvus. Kai W.Churchillis menkai atsimušinėjęs Stalinui, reikalavusiam kad pokario SSRS būtų pirmiausia 1940 m. sienose (su Baltijos šalimis!), vos-ne-vos mėgino gauti pažadą, kad sovietų užimta Lietuva dar galės „balsuoti“, tai Stalinas tyčiojosi: „o kam, jie jau balsavo 1940-aisiais“! (Spalvingai aprašo ir cituoja A.M.Budreckis). Ir joks Churchillis arba Rooseveltas neatsakė ramiai faktu: taip, jie balsavo, po jūsų vamzdžiu, bet po to sukilo ir tavo Raudonoji Armija spruko dar nė vokiečiams neatėjus!

Argumentas pravartus ir šiandien. Bet peikdami Vakarus, kad neteikia Ukrainai reikiamos amunicijos, mes savo politinės amunicijos nė nepasiimam.

Nors ji palaiminta – ir sukilėlių, ir kankinių krauju.  

Prie paradoksų, deja, liūdnokų, priskirtinos nuolatinio agresoriaus pastangos dergti Lietuvos rezistenciją. Ir šių dienų mūsų istorinės rezistencijos bejėgiškumas. Darbai ir jų pristatymas tarptautiniuose lygmenyse – štai ko reikia. Gal sukrapštysim visuomeninių skatikų Sukilimo dokumentacijai anglų kalba (pagal dvitomį ir naujesniu kampu), gal ir ne. Kur tu, Lietuvos valstybe, juk tai tavo garbingas ir unikalus praeities puslapis. Unikalus net Europos mastu.

O mums primetamos klastotės, kad ir apie Joną Noreiką, neva, Plungės žydų žudiką. Remiamasi emigranto A.Pakalniškio „atsiminimais“, sukurptais veikiausiai keliolika metų po autoriaus mirties, nes pirmojoje jo atsiminimų versijoje J.Noreika nė nepaminėtas. Antroje versijoje – gausiai, staiga Pakalniškis „prisiminęs“, nors pats veikiausiai jau seniai nabašninkas. Išleido klastočių meistrai, o LGGRT Centras nuo 2021 m., kai kreipiausi spaudoje, dar neįstengė patikrinti. (Žr. V.Landsbergis „Istoriografijos džiunglėse“. – „Naujasis Židinys-Aidai“, 2021, nr. 8). Boikoto situacijoje bent šį tą pacituosiu:

„Kiekvienas neištremtas gyventojas – įjungtas į svetimos valstybės ištobulintą prievartos būvio sistemą. Tad ir sovietų. Tačiau ar kiekvienas tada toliau dirbęs mokytojas, gydytojas, mokesčių inspektorius, buhalteris, notaras ar šlavėjas buvo kruvino rėžimo sraigtelis? (...) Vis dėlto taip neturėtumėme matyti dalykų nei vieno režimo, tad ir sovietinio, atžvilgiu. Tik tyrimo darbai, net aprašomieji, tebėra nepadaryti, sėdime tarpkolūkinėse džiunglėse“.

 

Vėl apie vokietmetį ir grįžusį sovietmetį.

Šio to tyrinėta.

O greta realus, didžiulis, neartas to meto gyvenimo laukas.

Iš A.M.Budreckio darbų (iškelti V.Valiušaičio pastangomis) nors fragmentiškai sužinome svarbių dalykų.

„Laikinoji vyriausybė skubėjo, dėdama pastangas bolševikų sugriautą ūkį gražinti į normalesnį būvį. (...) Laikinoji vyriausybė iki minimumo sumažino darbo užmokesčio skirtumą tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų tarnautojų algų. Deja, vokiečių okupacinė valdžia vėliau panaikino daugelį šių socialinių ir ekonominių reformų, sugražindama valstybinę kolektyvizmo sistemą.

Buvo įsteigtas vyriausybės iždas, prižiūrimas Kapuščinsko. Jis priiminėjo ir įplaukas. Finansų ministras J.Matulionis sudarė netgi preliminarų biudžetą. Prekybos ministerija, vadovaujama P.Vainausko, išdavinėjo leidimus atsikuriančioms įmonėms. Darbo ir socialinės apsaugos ministerija, kuriai vadovavo J.Pajaujis, steigė prieglaudas, tvarkė maisto produktų normavimą, darbo reikalais bendradarbiavo su atsakingu vokiečių karininku Kaune.

Laikinoji vyriausybė gilesnį pėdsaką paliko teisės ir kultūros srityse. Teismo sprendimai buvo priimami Lietuvos valstybės vardu. Iš Lietuvos teismų jurisdikcijos vokiečiai išėmė tik bylas, susijusias su žydais ir vokiečiais. Lietuvos teismai veikė per visą vokiečių okupacijos laikotarpį. Kultūrinė veikla buvo palikta individualiai iniciatyvai. Laikinoji vyriausybė tik stengėsi sudaryti palankias sąlygas kultūros sklaidai. (...) Liepos 9 dieną Laikinoji vyriausybė įsteigė „Kultūrinės veiklos valdybą“, vadovaujamą Juozo Senkaus. Kitą dieną J.Senkus kreipėsi per radiją, kviesdamas žmones teikti medžiagą apie sovietų okupaciją. Ši organizacija surinko daugiau kaip dešimt tūkstančių dokumentų. Ji taip pat platino informaciją apie Laikinosios vyriausybės veiklą.

Dar dvejus metus naciai toleravo Laikinosios vyriausybės sukurtas švietimo ir kultūros sąlygas Lietuvoje“. (A.M.Budreckis. Pirmoji Lietuvos Respublika kovoje už laisvę ir nepriklausomybę. Vilnius, 2023, p.408).               

Tad kultūrinis gyvenimas, bemaž nepriklausomas, autonomiškas.

Teatrai, literatūra, leidyba. Filharmonija ir ansambliai. Pastatyti nauji baletas ir opera. „Kultūros“ žurnalas rodęs kryptį dvasios gyvybei. Normalios kūrybinių krypčių varžytuvės, viltys, kad gyvenimas tęsis.

Didžiulė kažkodėl paslaptinga erdvė, kurioje ne vien smurtas ir kraujas. 1941-1944-ieji, tai ir ypatingas lietuviškosios kūrybos, kultūros tarpsnis. Įtakojęs ir būsimuosius „žemininkus“ Vakaruose, ir keistą sovietų „išvaduotos“ Lietuvos jos kultūrininkų blaškymąsi. Žiaurus pavyzdys – Kostas Kubilinskas. Drastiškai susivokiantys sovietinėje tikrovėje ir skubiai numarinami S.Nėris, P.Cvirka.

Kai jau „mus pardavė kaip arklius“ (J.Mekas), jaunystės potencialas ieškojo asfalto plyšių, kur prasikalti. Laisvajame pasauly buvo lengviau, ir ten atrastume sąsajų su vokietmečio kultūros reiškiniais.

Prisimenu tą neva pokarinę kartą, jaunus žmones, kuriems nesvetimi buvo nė vokiečių kalba, nė tos kultūros blyksniai, R.M.Rilkės, K.Jasperso, M.Heideggerio vardai. Tiek to jaunimo, neišėjusio į miškus, tiesiog užsičiaupė, nenorėdami nė truputėlio taikstytis du taburečių teroru... Vaizdo neturime, čia veikiau „Duburys“, negu pasaldintas „Dvidešimtasis pavasaris“. Bet kūrė šeimas, laikėsi šeimose.

Į darbą, literatūros istorikai!     

„Kultūros barai“, 2024, Nr. 7/8, p. 2