Sukilimo garbė

Sukilimo garbė

         Lietuva – sukilimų žemė, ir sukilimai už laisvę joje gerbiami, kartais iškilmingai prisimenami.

         Dažniausiai tai būdavo sukilimai prieš imperinę Rusiją, užgrobiančią Lietuvą, užgrobusią arba norinčią mus užpulti. Pastarieji du itin pagarbiai prisimenami – tai 1863-1864 m. ir 1990-1991 m. sukilimai. Su šio sėkme tebesame nepriklausoma demokratinė Europos valstybė.

         Tačiau nesėkmės ir tragedijos, kaip XIX a., nemenkina mūsų visuomenės ir valstybės pagarbos sukilėliams ir jų sudėtai aukai.

         Keista išimtis šioje istorinių sukilimų grandyje, - lyg mūsų dienų Lietuva kažkodėl jos drovėtųsi, - yra 1941 m. Lietuvos sukilimas prieš SSRS okupaciją ir aneksiją. Lyg būtume dar sąmonės nuošliauža pavergti („Pavergtas protas“, anot Č. Milošo), lyg sukilimas prieš Stalino tironiją, natūraliai smerkiamas ir nekenčiamas posovietiniuose tironiškų maskvėnų Rytuose, atrodytų kažkoks negarbingas ir mūsų žaizdotoje posovietinėje visuomenėje; bent oficialiame keistuolių lygmenyje, kartais panašiai atrodo.

         Iš esmės tai unikalus XX a. Europos istorijos reiškinys. Tarp visų šalių, kurias 1939-1941 m. jau buvo pavergęs komunacių raudonai rudas fašizmas, Lietuva bene vienintelė realiai sukilo, skelbėsi esanti suvereni valstybė, kovojanti už laisvę; norėjo egzistuoti, nors nė vienas okupantas ir aneksatorius neketino jos valstybingumo pripažinti. Dabar mūsų istorikų tarpe tie aneksatoriai neblogai jaustųsi.

         Ir vis dėlto Lietuvos 1941 m. birželio-liepos sukilimo faktas neištrinamas, nors jis griauna sovietų pasakyvus, ir kai kas vengia net prisiminti. Keistuoliai jau pagarbiai prisimena kalinių vyrų ir moterų sukilimus mažesniuose mirties lageriuose, bet kažkaip nenoriai – didžiajame lageryje, pavadintame LSSR. Prie vengiančių atminties, deja, ką tik prisišliejo ir Lietuvos Seimo valdyba. Vis dar posovietinis Seimas, ar ką. Pabūgęs? Tačiau ir šis dalinio posovietinio minčių pavergimo laikas baigsis.

         Žvelgsim į savo istoriją atviromis akimis, matysim ir žygių, ir niekšybių, bet nesirūpinsim pirmiausiai, ką dėl mūsų matymo gali pasakyti kunigaikštienė Marja Aleksejevna (anot  A. Gribojedovo) . Tegu ją galas.

LRT.lt, 2024-06-19