Smūgis kely

Bronislavo Geremeko žūtis autokatastrofoje, tai didelė netektis Lenkijai, Europai ir taip pat Lietuvai. Pasaulinio akiračio politikas demokratas, jis ir atskirai rūpinosi Lietuvos-Lenkijos santykiais. Čia jungėsi abu aspektai: emocionalusis ir racionalusis. Jis nuoširdžiai norėjo Lietuvai gero, pirmiausiai, kad išeitume iš Sovietijos, pasiektume laisvės ir saugumo erdvę besiformuojančioje naujojoje Europoje. Kartu jis išmintingai suvokė, kaip tai reikalinga jo paties šaliai, Lenkijos tarptautiniam saugumui ir europiniam būviui.

Istorikas, daugybės dalykų nuo viduramžių iki mūsų laikų žinovas, literatūros ir filosofijos eruditas turėjęs savą politinę filosofiją ir nesvyruojančius įsitikinimus, Bronislavas Geremekas buvo puikus pašnekovas ir veiksmingas diplomatas. Inteligentas, atėjęs formuoti Lenkijos darbininkų „Solidarumo“ ir visos išsivadavimo politikos, jis buvo likimo dovana ir „Solidarumui“, ir Lenkijai.

Lietuvos Sąjūdis nuo pat pirmųjų žingsnių ėmė rūpintis ir tarptautiniais būsimos laisvos šalies reikalais. Rytuose, Rusijoje, reiškėsi dvi jėgos, imperinė ir demokratinė, tad ir mūsų politiniai diplomatiniai veiksmai ėjo apibrėžtai dviem kryptimis. Tuo tarpu santykiai su Lenkija buvo kur kas sudėtingesni. Abiejų šalių demokratiniai judėjimai suvokė, kad nedraugai kiršins kiek įmanydami, naudos visas senas nuoskaudas ne mūsų, o savo tikslams. Abiejose pusėse nestigo visuomenės grupių visai skirtingai juntančių Vilniaus klausimą. Prarastas per Lenkijos pralaimėtą karą, buvęs prieš tai Lietuvos prarastas (lenkų užgrobtas) ir galimas vėl prarasti („tik Tarybinė Armija apgins mus nuo Lenkijos“), Vilnius šaukte šaukėsi naujųjų Lietuvos ir Lenkijos politikų proto. Klausimus reikėjo spręsti iš anksto, nelaukiant nepriklausomybės deklaracijų ir būsimų sovietinių „autonominių“ provokacijų šioje sienos pusėje. Istorikai teištiria Sąjūdžio santykius su „Solidarumu“, sutartinai parengtus lenkų intelektualų laišką broliams lietuviams ir lietuvių – broliams lenkams (skelbė „Sąjūdžio žinios“ ir „Atgimimas“), būsimojo prezidento Lecho Walęsos sveikinimą Sąjūdžio Seimui Kaune 1989 m. vasario 15-16 d., Lietuvos parlamentarų delegacijos vizitą į Varšuvą 1989 m. gruodžio pabaigoje, kai jau buvom pakilę laimėti demokratinius Lietuvos parlamento rinkimus ir taikiai valingai atkurti Nepriklausomybę. To vizito siela buvo Bronislvas Geremekas, jau sudaryto naujojo Lenkijos Seimo „Piliečių klubo“ (tai yra, „Solidarumo“ frakcijos) pirmininkas. Jo indėlį matome ir „laiške broliams lietuviams“. Būtent „Piliečių klubas“ kvietė Lietuvos deputatus išrinktus pagal Sąjūdžio programą į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir jau vieną kitą – dar į senąją LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Taip šioje Europos dalyje jau klojome, drauge su profesorium Bronislavu Geremeku, naujų santykių Europos pagrindus. Tautos neturi kovoti tarpusavy, bet susitarti.

Su šia misija B. Geremekas atvyko į Vilnių iškart po Kovo 11-osios kaip Lenkijos parlamentarų grupės vadovas. Sovietai terorizavo ir kurstė (jų įtakoj esantys šeši komunistai, vėlesni autonomininkai, nebalsavo už Lietuvos nepriklausomybę, du rajonai pareikšdavo apie ištikimybę „SSRS konstitucijai“), o Lenkija tiesė solidarumo ranką. Labai svarbi ir sutelkianti buvo lenkų delegacijos nuostata komunikate, kad dabartinė Lenkijos ir Lietuvos siena laikoma galutine ir nekintama. „Taip pat, kaip Oderio-Nysos siena su Vokietija“, - esu beveik tikras, kad tai B. Geremeko išmintis karštagalviams tautiečiams.

B. Geremekas priklausė „Laisvės sąjungai“ („Unia Wolności“, kartu su reformininkais Tadeušu Mazovieckiu, Lešeku Balcerovičiumi – „šoko terapija“!), ir kai jų koalicija su „Solidarumu“ laimėjo Seimo rinkimus, tapo Lenkijos užsienio reikalų ministru. Šalis dalyvavo Vyšehrado grupės ir „Veimaro trikampio“ valstybių konsultacinėse struktūrose, žengė į NATO ir Europos Sąjungą. Lietuva stengėsi neatsilikti. Būdamas tik opozicijos vadovu, kai kuo prisidėdavau; susitikdavau ir su ministru B. Geremeku tokiais abiejų šalių saugumo klausimais kaip Karaliaučiaus/Kaliningrado krašto demilitarizavimas, glaudesnis Lietuvos gynybinis bendradarbiavimas su Lenkija greitėliau artėjančia į NATO.

Buvusiems komunistams laimėjus rinkimus prieš reformininkus, „Laisvės sąjunga“ net nepateko į Seimą ir praktiškai pasitraukė iš Lenkijos politinės arenos. Tačiau B. Geremekas visada liko didelis politikos autoritetas, skaitė paskaitas įvairiuose Europos universitetuose. Gaila, kad ne Vytauto Didžiojo universitete. Laisvai naudojosi bent keliomis didžiosiomis kalbomis, iš kurių, kaip regis, mieliausia jam ir dažniausiai pasirenkama, taip pat Europos Parlamente, buvo prancūzų. Tai sena lenkų inteligentijos tradicija. Būtent Europos Parlamente su juo vėl širdingai susitikome. Nors priklausė kitai politinei grupei, liberalų, visada kalbėdavomės kaip vienminčiai.

Idealistas ir istorinio teisingumo kovotojas, B. Geremekas iš karto paprašė paramos renkant parašus rezoliucijai, kuria Europos Parlamentas 2004 m. rudenį būtų paminėjęs sovietų invazijos į Lenkiją 65-ąsias metines. Deja, dar nežinojo, kad tam reiktų nerealiai didelio skaičiaus parašų – net pusės viso Parlamento! Paprastai toli gražu tiek nesurenkama. O ypač, kad tuomet Europos Parlamentas dar beveik negirdėjo naujųjų atėjusių balso. Po trejų-ketverių metų dabar jau girdi, ir štai tada netekome taip tiksliai mąstančio ir elegantiškai formuluojančio moralaus politiko Bronislavo Geremeko.

Gal savaitė ar dvi prieš jo žūtį bendravome Strasbūre, kviestiniame priėmime pažymėti Prancūzijos prezidentavimo Europos Sąjungoje pradžią.

Kalbėjomės apie Andžejaus Vajdos filmą „Katynė“, ir kaip nesulaikomai ateina tiesa. Neturėjo daug iliuzijų dėl Vakarų šalių nuoseklumo būtent istorinės tiesos ir Rusijos tikrovės atžvilgiu, bet tikėjo, kad ir Maskvoje permainos neišvengiamos. Jas įtakosiąs Ukrainos pavyzdys. Žinoma, reikia ramiai visur dirbti. O pasirodė, kad jis jau buvo viską padaręs.

Protingai pasielgtume, išleidę Bronislavo Geremeko tekstų rinkinį.

Skirta: Naujasis židinys