kai tau nesvarbu, tu neprisidedi prie pasaulio gerovės

Vytautas Landsbergis: kai tau nesvarbu, tu neprisidedi prie pasaulio gerovės

          Jurga Šeduikytė, LRT.lt laida „Lipt stogais su Jurga“, LRT.lt, 2024-02-17

          „Taika pirmiausia yra su savimi ir su pasauliu, kuriame esi. Žmogus nėra tam, kad nugalėtų ir pavergtų pasaulį“, – LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ sako profesorius Vytautas Landsbergis. Nors pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas pabrėžia, kad didžiausia žmogaus klaida yra pamiršti prikelti, įkūnyti ir saugoti vidinį vaiką, kuris yra kūrybos, gerumo ir unikalumo šaltinis. Profesorius sako, kad iki šiol stengiasi jo nepalikti nuošalėje.

         – Kaip manote, Jūsų gyvenimo kelionė yra rami ar audringa?

         – Žiūrint su kuo palyginsi. Fronte aš nebuvau, neteko nužudyti ir manęs dar nenužudė, nors mėgino, tačiau tai smulkmena. Turbūt nelabai audringa, bet aplink mus, aplink mane, buvo labai audringas laikotarpis. Teigiamai audringas – permainų laikotarpis, kurio labai laukėme. Viskas pradėjo keistis ir mes tame dalyvavome. Tai buvo nepaprasta.

         – Girdėjau tokį pasakymą: „Kai kurie žmonės eina link laisvės, o kai kurie eina iš laisvės“. Ką tai galėtų reikšti?

         – Nežinau, ką reiškia eiti iš laisvės. Jeigu tu turi laisvę savyje, kodėl turi iš jos išeiti, išeiti kur, į vergiją? Ar tu pusgalvis...

         – Ką jums reiškia jūra?

         – Begalinis laikas, begalinis menas, kiekvieną akimirką kintantis. Kartais mažiems vaikams, proanūkiams sakau: „Suskaičiuok bangą, pažiūrėkime, ar yra dvi vienodos.“ Aš žinau, kad nepamatysime, bet tą klausimėlį reikia įmesti.

         – Jūs turite unikalų ryšį su vaikais – kaip?

         – Vaikai yra išminčiai. Su jais nepaprastai įdomu ir naudinga kalbėtis.

         – Kas juose yra, ką mes vėliau išaugame? Ką reikia saugoti?

         – Juose nėra spekuliavimo, kombinavimo. Jie neklausia: „Kas iš to bus, jei dabar taip pasakysiu.“ Jie nori pasakyti ir sako. Taip turėtų būti, bet paskui žmogus nedrįsta būti savimi, pasidaro kažko vergas, belaisvis. Gaila žmogaus, kad jam pradingsta vaikystės skaidra.

         – O ką daryti, kad ji nedingtų? Kas mus įkiša į tą kalėjimą?

         – Tėvai prie to prisideda, mokytojai, mokyklos. Kai kūrybišką vaiką, kuris reaguoja į pasaulį, turi savo minčių, ieško žodžių, pradedame drausminti, mokyti, tai mes jį jau užmušinėjame.

         – Manote, kad užsidarymas įvyksta vaikystės fazėje?

         – Taip, nereikia jo traumuoti. Atsimenu, man buvo labai gaila mano dukrytės, kai ji taip įdomiai piešė darželyje, o ten ją pradėjo mokyti, kad reikėtų piešti kitaip: tiesiau, ne taip kreivai. Ji tiesiog liovėsi piešti. Aš iki šiol prisimenu tą nuoskaudą.

         – Kaip manote, vaiko savyje taip pat nereikia blokuoti?

         – Žinoma.

         – Ar galima per humorą išsaugoti vaiką savyje?

         – Kai kurie vaikai turi humoro jausmą, kai kurie pagauna ir pasimoko jo iš suaugusiojo. Tai įdomus klausimas, kokiu būdu vaikai gauna humoro pojūtį.

Vaikai pagauna skirtingą žodžio prasmę ir perpranta, kad iš to galima padaryti humorą.

         – Ko jūs mokotės iš savo proanūkių?

         – Jos man atneša dovanų: mąstymo dovanų, stebėjimo dovanų. Jos nepaprastos. Ir Uršulė, ir mažoji Mortelė nuostabių dalykų suskelia, pasako.

         Morta buvo gal 3 metukų. Ji pradėjo sakyti, kad viską myli: „Aš myliu kėdę, aš myliu lėkštę, aš myliu langą.“ Aš klausau ir galvoju – žmogau, tai yra stebuklas.

         – Kaip jūs galvojate, ar tiesa yra priešingoje pusėje?

         – O kodėl ji turi būti priešingoje pusėje?

         – Pavyzdžiui, džiaugsmą gali suprasti tik patyręs skausmą.

         – Nežinau, manau, kad tai spekuliacijos. Jeigu džiaugsmas, tai džiaugsmas, tu džiaugiesi. Neklausi, ar patyrei prieš tai skausmą, kad dabar turėtum teisę džiaugtis. Tai kvaila – jeigu yra džiaugsmas, tai džiaukis.

         – Profesoriau, jeigu galėtumėte būti simboliu, kas jūs būtumėte?

         – Aš esu susisukęs senukas. Tas senukas ilgai gyveno, labai daug ko matė ir leisdavo sau galvoti. Jis yra prisikrovęs visko, turi bagažą, tempia savo lagaminus.

         – Ar senukui yra sunku?

         – Koks čia sunkumas, kitaip tau būtų neįdomu. Dabar tu tempi, jeigu kam nors įdomu, kas tame lagamine, tu gali ištraukti kokį nors žaisliuką. Esminis dalykas, kad tu tempi savo lagaminą – savo gyvenimą.

         – Visi jus sieja su politika, o aš pagalvojau, kodėl neperkėlus tos politikos į vidų. Jeigu ministrais galėtų tapti vertybės, koks būtų jūsų ministrų kabinetas?

         – Ministrų kabinetas nėra skirtas valdymui, jis yra darbui.

         – Kas ten dirba?

         – Dirba tie, kurie nori dirbti ir kuriems darbas yra džiaugsmas, vertybė ir paieška. Jie patys įvertina savo rezultatus, apkeikia save, jeigu kažkas nelabai pavyko, gal padarė klaidą.

         Jie turi būti gyvi žmonės, ieškantys, kūrybingi ir suprantantys, kad jų laikas yra labai trumpas. Jeigu nori ką nors padaryti – reikia daryti ir netrinti miltų.

         – Kodėl rašote? Ar turite priežastį, ar jums tiesiog smagu?

         – Ir taip, ir taip. Ir smagu, ir kartais yra priežastis, nori pasakyti, nes tau atrodo, kad tai dar nėra pasakyta arba tu dar nesi to pasakęs vykusiu būdu, o štai tau atėjo į galvą poros žodžių blyksnis. Noriu tai inkrustuoti į savo plepėjimus.

         – Kaip mes parašome tai, kas visiems yra būdinga?

         – Tas, kuris tą sako, gal ir mokyklos nebaigęs, bet yra gyvas ir protingas žmogus. Jam ateina į galvą geri pasakymai, geros mintys ir jis gali tai pasakyti. Gali tai pasakyti ir po dvidešimties metų, po to, kai bus visai senas, bet jo vaikai, jo anūkai gyvens.

         – Kaip yra su jausmais? Ar jausmus reikia išreikšti, ar reikia ir kažką sau pasilaikyti?

         – Manau, kad jų slopinti nereikia, tačiau blogų jausmų nereikia taškyti aplink save.

         – Kur juos dėti?

         – Į sandėliuką. Tai yra toks sąvartynas.

         – O ką daryti, jei jis pilnas ir lenda per viršų?

         – Kartais tu pradedi ieškoti, kaip trinktelėti tas duris, kad viskas iškart išlėktų.

Tegul laikas eina, o aš plevenu. Gera ir prasminga yra pleventi. Kas gali pasakyti, kad drugelio gyvenimas yra beprasmis ir be džiaugsmo. Jam svarbu nesutikti snapo, kuris kaptelės ir jo nebeliks.

         – Jūsų atmintis yra labai šviesi, tačiau ar yra kažkas, ko jūs nenorėtumėte prisiminti?

         – Nėra jokio malonumo kapstytis po savo bjaurius darbus, nesėkmes, koks čia džiaugsmas. Jeigu gali, tu tai padedi į sandėliuką, kada nors ateisi iki jo ir aiškinsiesi, o dabar galvoji, ką darai, ką nori pasakyti. Pasakymas irgi yra padarymas. Su ta intencija, visada turi iliuziją, kad kažką darai tam, kad būtų geriau. Jeigu tu galvoji, kaip padaryti blogiau, kad jie visi eitų po velnių – tu esi vargšas pamišėlis, kaip koks V. Putinas. Taip neturi būti.

         – Ar tai reiškia, kad iš prigimties visi esame geri?

         – Iš prigimties mes geri. Tik turime būti atsparūs nuodams: pykčiui, pasipūtimui, negeriems dalykams.

 

Vytautas Landsbergis / Žygimanto Gedvilo / BNS nuotr.

– Kokios yra sąlygos vidinei taikai?

– Taika pirmiausia yra su savimi ir su pasauliu, kuriame esi. Yra buvę keistų ideologijų, gal jos dar ir tęsiasi – žmogus yra tam, kad nugalėtų ir pavergtų pasaulį. Taip mąstyti yra gerokai kvaila.

Dabar Putinas gyvena su klaidinga idėja ir visiems nuo to blogai.

– O kaip patikrinti, ar tavo idėja yra teisinga, ar klaidinga?

– Jeigu kas nors džiaugiasi tavo idėja, jeigu tu ją įkūniji ir aplink tave gražu – žydi gėlytės, medžiai veda vaisius, atskrenda paukščiukai, į kuriuos niekas nešaudo, laukai nėra išdeginti, tada viskas yra taip, kaip turėtų būti. Atėjo pavasaris – pasėjau, žiūriu, kaip dygsta, o gal reikia atidėti sėklą kitiems metams, kad klestėtų mano ūkis, o taip pat ir viso pasaulio žemdirbystė.

Tačiau viskas prasideda nuo tavęs, ar tu nori, kad viskas būtų geriau, ar tau nesvarbu. Kai tau nesvarbu, tu prie pasaulio gerovės neprisidedi.

– Kaip jūs žiūrite į kritiką? Kaip į ją reaguojate?

– Tegul sako, jeigu jiems taip atrodo. Tegul nebijo sakyti, būtų labai blogai, jei žmonės bijotų sakyti, nes galbūt Landsbergis išsitrauks pagalį ir trenks per galvą – būtų labai negerai. Jeigu žmonės sako, ką galvoja, tai jau yra vienas pliusas – jie galvoja, vadinasi, yra gyvi žmonės.

– Kažkada galvojau, kodėl kančia nepraeina, kartais nerimo forma ji tęsiasi labai ilgai. Suradau tokį paaiškinimą, kad kai tavo vidus neatitinka išorės, tada žmogus pradeda kankintis. Kaip jums atrodo?

– Gal čia ir yra tiesos. Tačiau, kas yra tas vidinis žmogus ir kodėl jis negali savęs atrasti – kas aš toks, ko aš noriu. <...> Neturi bijoti pasakyti, gal tokia mano paskirtis.

 

Vytautas Landsbergis / E. Blaževič / LRT nuotr.

– Kokia yra gražiausia muzika jūsų ausims?

– Ausims turbūt ta, kurią girdi savyje. Tu gali girdėti išorinę muziką ir džiaugtis. Gali girdėti muziką, kuri tau skamba, kurią kada nors girdėjai.

– Koks yra jūsų įspūdingiausias sapnas?

– Aš į sapnus žiūriu kaip į tikrovę. Tai yra tikrovės dalis. Mes ne tik skaitliukais kažką skaičiuojame ir kombinuojame, mes ir sapnuojame.

– Profesoriau, už ką esate dėkingas?

– Už gyvenimą. Tai yra geras dalykas, aš už tai visai nepykstu, kad mano tėveliai mane pradėjo ir leido man eiti ir tyrinėti aplinkinį pasaulį, atrasti džiaugsmo – tai dovana. Kartais galvoju, nors būsiu nepopuliarus, apie tuos atvejus, kai tėveliai sprendžia, ar leisti jam [kūdikiui – LRT.lt] gyventi, ar pašalinti jį kaip problemą. Man apsiverčia žarnos nuo tos minties.

– Gal yra kas nors arba kieno norėtumėte už kažką atsiprašyti?

– Daugybės tų žmonių nėra gyvų pasaulyje. Galiu atsiprašyti tik pažado: „Kai susitiksime – tada.“ Tų, kuriuos aš kokia nors prasme nuskriaudžiau, gal nepadėjau, nepamačiau jų, galbūt jų yra, tačiau jeigu pradėčiau galvoti tik apie tai ir save graužti, koks aš amžinai kaltas, tai gali taip ir pragyventi, bet gali ką nors dėl to daryti.

 

Vytautas Landsbergis / D. Umbraso / LRT nuotr.

– Ar galima atpažinti žmogų, kuris niekada nieko nemylėjo?

– Tu jį atpažinsi iš veiksmų, iš jo elgesio, iš jo nelaimingumo ir keršto. Tai galbūt prasideda nuo vaikystės. Turbūt viskas pirma prasideda nuo tėvų meilės, jeigu vaikai auga be tėvų meilės, jie jaučia skriaudą. Jie jaučia, kad kažko negavo, kažko neturi. Jie gali kažką mylėti, kažkam padėti, kažką gelbėti, bet jiems patiems sunku.

– O ką jiems daryti?

– „Turi, žmogau, kažką mylėti“. Esu parašęs tokių eilėraščių. Ar mus mylėjo, ar nemylėjo – čia jau kaip mums pasisekė. Mes turime atsakomybę, mes negalime keršyti už tai, kad mūsų nemylėjo, tada žmonija eina į pražūtį, ir dabar eina į pražūtį. Jos nemylėjo, ji yra pikta, agresyvi ir kažkam keršija. Tu pats nesuradai prasmės savo gyvenime, tu eini tiesiog į bedugnę.

– Kas jums yra poezija?

– Poezija – kai svaičioji nesąmones ir dar pamuzikuoji. Svajoji apie šilo samanas ir, kad ateitų mylimoji.

– Ką po savęs mes turėtume palikti?

– Tai pasidaro savaime. Negali to suprojektuoti, tada tampi nelabai gudriu žmogumi.

 – Ar žmogus tiesiog turi gyventi ir negalvoti?

– Būtų gerai nepalikti po savęs bjaurių dalykų, dėl to verta šiek tiek apie tai galvoti. Jeigu tu eini ir jauti, kad pridarei negero, turi galvoti – gal tai dar gali ištaisyti. Gyveni ir kas nors lieka.

– Ko palinkėtumėte, kad mums visiems būtų lengviau gyventi šiame pasaulyje?

– Palinkėti yra labai lengva: mieli žmonės, nedarykite tų pačių kvailybių, kurias darėte pernai.

– Koks yra jūsų palinkėjimas savo gėriui?

– Aš nieko sau nenoriu. Aš norėčiau, kad žmonės būtų žmogiškesni ir tada jų gyvenimas būtų laimingesnis. Tartum tai labai paprasta, bet įgyvendinti yra labai sunku.