Gynyba tęsiasi

Gynyba tęsiasi

2024-01-12, susitikimas su laisvės gynėjais Seime

         Dar kartą sveikinu jus, gynėjai, dar kartą džiaugiuosi pats, kad esame čia kartu. Džiaugiuosi, kad esame. Nes galėjo mūsų nebūti. Tiek daug buvo blogio ir pykčio, ir keršto jėgos, kad mūsų neliktų. Bet mūsų širdys buvo stipresnės.

         Kaip Antanas Baranauskas kadaise dainavo:

                  „Nesulauksi, sūnau šiaurės,

                  mūsų širdys tvirtos,

                  seniai buvo išmėgintos,

                  seniai keptos, virtos.“

         Galingi buvo Antano Barono iš Anykščių žodžiai, kaip kokio biblinio pranašo. Ta dvasia lydėjo Lietuvą Nepriklausomybės karuose ir sukilimuose ir paskutiniame didžiajame Lietuvos sukilime prieš sovietų imperiją. Tai buvo Kovo 11-oji, ir buvo Vilniaus mūšis Sausio 13-ąją. Tą mūšį Lietuva laimėjo neturėdama nei gaubicų, nei naikintuvų, bet turėjo labai didelę jėgą savo širdyse.

         Šiandien minime tą laiką, jo nuostabią dvasinę brolystės jėgą, pasirengimą, jeigu reikia, mirti kartu susiėmus už rankų. Tai ne taip svarbu. Bet mes neišduosim. Štai kas tada buvo mūsų jėga, tokia yra tų dienų atmintis, kuri mus lydi ir šiandien. Bet gyvenam šiandien, gyvenam su tuo palikimu, tuo paveldu ir įpareigojimu,  ir su visiškai ne naujomis ir ne mažesnėmis išmėginimų problemomis. Todėl pasakysiu keletą žodžių ir apie šiandieną, kuri lemia mūsų rytdieną, kokią mes ją turėsime.

         Kartais gali pagalvoti: ar išvis pasaulis turi rytdieną?          Ar jis jau toks nukvakęs, kad eina į bedugnę? Patenkintas, kad gali daužyti ką nors aplink save. Net ištisos tautos, valstybės, politinės jėgos atrodo kaip proto netekę sambūriai.

         O vis dėlto tikime rytdiena ir žinome, jog esame tos rytdienos gynėjai. Ko susirenkame, ko telkiamės? – Kad apgintume savo vaikų ir savo pačių, kol dar esame, rytdieną.

         Kas yra šiandien aplink mus ir mumyse? Mumyse esama visko: yra gėrio jėgos ir yra bjaurios jėgos, blogio jėgos, neapykantos, pavydo, priešiškumo vieno kitam. Kartais net prisimenu sceną, kuri aprašyta evangelijose, kaip Mokytojas ėjo į Jeruzalę, o už jo ėjo mokiniai. Ir Mokytojas girdėjo, apie ką jie kalba. O jie ginčijosi tarpusavy: kuris iš mūsų geresnis? Ir Mokytojui buvo be galo liūdna.

         Ir mes šiandien atrodom panašiai. Mes ginčijamės, kas mes. Esam kažkoks nevieningas būrys, nors giedame apie vienybę. Norime, kad Lietuva eitų takais gėrybės ir vienybės, bet to nedarom. Štai mūsų šios dienos problema ir didysis išmėginimas, kuris visiškai nėra naujas.

         Gyvenu pakankamai ilgai, esu pakankamai senas, nors daug kas norėtų, kad manęs jau nebūtų, bet aš tyčia dar esu, todėl prisimenu daugybę dalykų, kaip buvo tada, kai Lietuva buvo kaip ir dvejopa: vieni už laisvę, kiti – sutinkantys su nelaisve, kad tik duotų į narvą „bliūdelį“. O jeigu duos didesnį kąsnelį, tai mes net ranką bučiuosim. Tai buvo tiesiai, atvirai sakoma: negausit jūs tos laisvės. Ir mūsų tarpe buvo taip kalbančių: imkim truputį, ką duoda, ir pasitenkinkim.

         Paskui radosi tam tikras pasiskirstymas: kokia kryptimi turi eiti Lietuva? Buvo „rytiečiai“ ir „vakariečiai“. „Vakariečiai“ buvo idealistai, kurie tikėjo laisve, kaip ten, laisvajame pasaulyje žmonės turi teisę pasirinkti kaip ir kur jie nori gyventi; o čia yra didysis kalėjimas. Kai mes norime iš to kalėjimo išeiti, esame apšaukiami išdavikais, liaudies priešais – tais, kuriuos reikia sunaikinti. Kaip dabar Ukraina – ji priešė, kurią reikia sunaikinti todėl, kad panorėjo laisvės. Neleistina! Jeigu imperatorius nepritaria.

         Ir mums sakydavo: važiuokite į Maskvą; jeigu Gorbačiovas pritars, tada gausite savo nepriklausomybę. Kiek aš to prisiklausiau! O mes nevažiavom prašyti, mes darėm darbą: statėm valstybę faktiškai dar kalėjime. Yra karikatūra iš Vakarų spaudos, kurią pakartojau daugelyje leidinių - karikatūra iš 1990 metų balandžio, po mūsų nepriklausomybės, kai Gorbačiovas paskelbė ir įvedė blokadą Lietuvai, kaip dabar sakoma, degalų, bet ne tik degalų, o visų žaliavų – visko, ir transporto blokadą, kad Lietuva žlugtų. Karikatūra tokia: kalėjimo koridorius, kelios kamerų durys su grotomis, ir pro vienas grotas kažkas iš vidaus šaukia: „Laisvės!“ Tai Lietuva. O koridoriuje stovi prižiūrėtojas su auliniais batais, su bananu ir dėme kaktoje ir rankoje laiko šūkį: „Kalėjimo reforma“.

         Štai taip tada atrodė dalykai. Mums siūlė reformuotą vergiją, truputį geresnę. O prižiūrėtojas pasauliui buvo rodomas labai teigiamas. Žiūrėkite, jis nori reformuoti kalėjimą! Jau bus geriau, ir kaliniams šiek tiek geriau, ir mums Vakaruose mažiau pavojaus, gal jis iš to kalėjimo Vakarų nepuls. Tad buvo ir perspektyva likti kalėjime, kuriame štai nenori likti Ukraina, ir dėl to vyksta baisus naikinimo karas. Kerštingas, kai iki dulkių, iki žemės griaunami miestai ir miesteliai, kad būtų paskelbta pergalė: mes užėmėm šį miestelį. O miestelio jau nėra. Nebėra nė vieno namo, nebėra nė vieno gyventojo, bet imperatorius skelbia pergalę. Jis užėmė miestelį, kurio nėra. Tai gal tavęs paties nėra?

         Mes ėjom iš panašios galimybės, buvom ten, kur ir dabar tebėra ir iš ko veržiasi mūsų sesė Ukraina. Mes pasirinkome, išėjome, nors niekada nesutikome su įvardijimu, kad Lietuva „išeina“ iš Sovietų Sąjungos. Atsimenu vieną senuką iš kaimo, kuris buvo atėjęs čia, į Aukščiausiąją Tarybą, ir man aiškino: „Kodėl kažkas kalba apie Lietuvos „išėjimą“. Tai jie turi išeiti!“ Absoliučiai šventi žodžiai kaip iš Šventojo Rašto. Mes esam savo vietoj, mums niekur nereikia išeiti. Tegu jie išeina. Kaip sakydavo mano senas tėvas: „Jie neš kudašių! Jūs pamatysit, kaip jie neš kudašių“. Sakė: „aš nepamatysiu, aš per senas“, bet ir jis pamatė, nes gyveno šimtą metų ir sulaukė laisvės.

         Štai ką prisimename iš tada ir iš ko žvelgiame į ateitį. Buvo išlaikytas išmėginimas, - priešo puolimas išvaikyti Seimą. O ko verti tie, kurie šiandien eina ir rėkauja: „Seimą lauk!“ Palaukit, o iš kur jūs atėjot, iš kokių Gorbačiovo laikų, iš kokio kagėbyno? Išrinkta valdžia yra laimėjimas, kad mes galime ją turėti. Kartais išsirenkam blogai ir esame nepatenkinti, tikimės kad per kitus rinkimus bus geriau. Kartais atsitinka, kad per kitus rinkimus būna dar blogiau, ir nežinia, kaip  dabar bus. O vis tiek tai teisė net sau blogai padaryti, bet padaryti savo valia, o nebūnant vergu, kuriam nurodinėja, ką jis turi daryti ir dar pabučiuoti ranką, kad yra gyvas ir kad jam leidžiama ką nors daryti.

         Štai, mieli broliai ir sesės, vieną problemą jau paminėjau ten, apačioje - rikiuotėje. Tai mūsų nesantarvė. Ta nesantarvė yra priešo ginklas. Kažin ar visi supranta, kad šūkauti prieš valdžią, – ji nėra kokia primesta svetimųjų valdžia, tai teisėta, demokratiškai išrinkta valdžia, net jeigu ji ir nepatinka, - bet šūkaudamas prieš valdžią tu šūkauji prieš valstybę, ši valstybė tau nepatinka. Kai kurie veikėjai iš baubikų, kurie ateidavo baubti ir ką nors nubaubti, pasakydavo: bloga valstybė, mes jos nenorim, šalin Seimą, šalin valdžią. Visai neseniai per televiziją mačiau vieną naują norintį tapti valstiečių lyderiu, kuris sakė: mums reikia ne tik ministro galvos, mums reikia vyriausybės. Šalin vyriausybę! Tada sakyk: šalin valstybę. Nes ši Vyriausybė yra paskirta šios valstybės teisėtai išrinkto parlamento ir patvirtinta prezidento. Kurie ateina ir kursto prezidentą prieš vyriausybę, irgi yra griovėjai. Ar jie tai supranta? – nežinau. Ar jie tai daro iš kvailumo? Ar iš savo projektų, kaip prasiveržti aukščiau, atsistoti kur nors viršuje ir daryti tvarką, nors tavęs niekas nerinko, gerbiamas pone Jansonai, kad tu dabar darytum tvarką prezidento vardu. Geriau eik į savo „Respublikos“ koncerną.

         Tad esame tokiose bėdose ir aplink mus taip pat grėsmingi dalykai. Štai buvo Ukrainos prezidentas. Mes jį mylime ir gerbiame, daugybė žmonių jį sveikino. Jis - pavyzdys, kaip reikia ginti savo idealą ir savo tėvynę. Tačiau jis nebuvo labai džiaugsmingas, jį užgriuvę didžiuliai išmėginimai. Didysis išmėginimas yra pasitikėjimas ir atrama į sąjungininkus. Ar jie tikri sąjungininkai? Juk ir mes buvom tokioj situacijoj, kur mūsų sąjungininkai, pritardami mūsų nepriklausomybei, vis dėlto sakydavo: o gal jums užtektų pusės nepriklausomybės, tada ir ponui Gorbačiovui būtų ramiau, jis neturėtų tiek problemų... Kodėl jūs, tokie maži, tiek daug norite? Sumažinkit savo apetitą.

         Tuometinis imperatorius (jis tada dar nebuvo toks labai, bet vis tiek pagal tą patį paveldą) sakydavo: mes jums duosim truputį daugiau, tik nusiraminkit. Dabar gaunat 20 procentų nuo to, ką uždirbat (visa kita eina į sąjunginį biudžetą). O mums atrodė – kodėl ne viskas yra mūsų? Ne, mes turim atiduoti dvarininkui ir mums lieka 20 procentų. Sako: žiūrėkit, jūs gaunat daugiau negu kiti baudžiauninkai, tai bučiuokit ranką, kokie mes geri.

         Mes iš tos baudžiavos vis dėlto išėjom. Bet baudžiavą norima palaikyti kitais būdais ir dar išplėsti net visai Europai. Kodėl tie, kurie remia Ukrainą, jos neapgina? Juk anie daužo nežmoniškai, griauna ištisus miestus, dangus neuždengtas. Zelenskis nuo pat pradžios sakė: uždenkite dangų! Kaip tu gali kariauti, jeigu priešas karaliauja ore ir iš viršaus daro ką nori? Ukrainiečiai vis tiek kariauja, atlaiko, atsilaiko griuvėsiuose ir nesitraukia. Tai nepaprastas pavyzdys. Bet vis dėlto kodėl leidžiama naikinti visą šalį, žudyti žmones, iš gyvenamosios vietos išvaryti milijonus, net iš jų namų griuvėsių, į kuriuos neįmanoma sugrįžti? Kodėl tai leidžiama? Todėl, kad imperatorius yra toks savotiškas, ir jo negalima pažeminti pergale. O pergalė yra būtent savotiškas žodis, kurį jiems įpiršo politologai ar dar kas nors, kad Ukraina kovos iki pergalės. Pagalvodavau: ar Kemliuje bus iškelta Ukrainos vėliava? Kaip jie įsivaizduoja pergalę? Man buvo aišku, kad tik taip kaip mūsų atveju. Ar mes nugalėjom Sovietų Sąjungą, ar mes iškėlėm ten laisvės vėliavą? – Mes atsilaikėm ir tai buvo mūsų pergalė. Ukrainai reikia atsilaikyti, ir tai bus didžioji pergalė. O supuvusi imperija nugrius.

         Matykim tą aiškiai ir kai kalbame, žinokime, ką kalbame. Galvokim apie savo valstybę ir labai aiškiai atskirkim, kur vyksta rietynės, peštynės, pavydai dėl valdžios. Ak, valdžia, svaiginantis troškimas! O valstybė kaip nors… buvus nebuvus.

         Ne,  broliai ir sesės, tokia idėja buvo Lenino pareikšta Rusijoje: kuo valdžiai blogiau, tuo mums geriau. Žiūrėkit, kaip dabar ši idėja klesti Lietuvoje kai kuriuose sluoksniuose, kai kuriuose rateliuose. Tegul būna šitai valdžiai blogiau! „Seimą lauk!“ O gal jį galima pajuokti, gal galima padaryti, kad tautos atstovai sėdėtų kalėjimuose ir vis tiek toliau būtų tautos atstovais. Už tai balsuoja pakankama grupelė tartum tautos atstovų, kurie mano: ot, valdžiai bus blogai! Kai tas sėdės kalėjime ir dar bus Seimo narys. O kad tai klaiku valstybei, - tiesą sakant, nebe pirmą kartą, jau antrą kartą turėsime tautos atstovą kalėjime, kuris iš ten „atstovaus“, o kuriai tautai – kyšininkų, vagių tautai?

         Esam nebrandūs, ir aukščiausioje atstovybėje nėra tikslo supratimo. O supratimas labai paprastas: jeigu kas nors sutinka, kad valstybei būtų blogiau, tai gal geriau yra kitai valstybei? Darai, kad kitai valstybei būtų geriau? Pasižiūrėk į veidrodėlį. Tas veidrodėlis tegu būna šiokia tokia pilietinė visuomenė.

         Čia mes esame pilietinės visuomenės dalis. Jeigu visa Lietuva būtų tokia, kaip ši salė, tai nesąmonių nebūtų. Tad yra ką veikti. Broliai ir sesės, gynėjai, gynyba tęsiasi. Kuriasi naujos struktūros, rezervas, atsirado nauja organizacija, kuri sako: karo atveju mes tą ir tą... Aš pasakyčiau: vyrai, jau dabar yra „karo atveju“. Nereikia laukti. Bet ką mes darome šiandien vykstančio karo atveju, kuris jau vyksta? - kiekvienam yra apie ką pagalvoti.

         Atleiskit, kad ilgokai pašnekėjau.

         Būkim sveiki, būkim tvirti, būkim ištikimi Lietuvai.