Atodangos

Atodangos

Labai galima, jei dalykai klostysis ir toliau kaip dabar, kad valstybinių, valstybės išlaikomų, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemų neliks.

Ar vaikų ugdymo institucijos tebėra reikalingos, turės nuspręsti vaikų tėvai ir jų pasikviečiami ugdytojai auklėtojai – jeigu reikalingas vaikų ugdymas. Tas papildomasis, negu savaiminis gamtoje-šeimoje. Čia būtų atspirties taškas, kurį radęs, mėgini pajudinti mėlyną gaublį.

Tad ir tarkimės tiesiogiai. Jeigu mes reikalingi, tai kvieskite, tėvai. Neįveldami trečiojo asmens – Vyriausybės – kuriam tai kančia ir vargas. Misija neįmanoma, ir vis tiek liksi kaltas. Tegul tiesiai tariasi tėvai ir mokytojai.

Jei valdiškos mokyklos be mokytojų užsidarinės – nors ir labai nenorėtume! – rasis ne valdiškų, privačių. Jos veiks, jeigu tėvai norės. Visuomenė totaliai fragmentuosis, išnykus vienytojai mokyklai.

Alternatyva – vaikų udgymas gamtoje: šeimoje, gatvėje, dykvietėje. Miške – tai būtų neblogiausia. Bet tėvai turi galimybę spręsti, kviestis daraktorius (ir dabar tai vyksta). Tada aiškės, ar švietimas yra verslas, kuriame beveik svarbiausia pajamos ir pelnas, šių augimas ir tuo matuojama sėkmė. O gal sėkmė – ugdomas geresnis žmogus? (Už tokį klystkelį nudaigojo Sokratą.) Gal taip suprantant prioritetus, randasi ir išlieka vis dėlto kitų motyvacijų: kūrybiškos veiklos prasmė (mokinys – tavo kūrinys), džiaugsmas, jei ta veikla sėkminga, kitaip „pajaminga“. Ar gauni pakankamai pinigų – tąsyk nebūtų svarbiausia. Baigtųsi gatviniai ministro puldinėjimai – tu pinigų turi, bet meluoji, slepi, neduodi! – ir panašios potarybinės nesąmonės.

Bet juk ir maži vaikai, ne ką tefilosofuojantys, savo ląstelėmis junta skriaudą, nemeilę, biurokratinį beprasmizmą, ir patys palinksta į savižudybę. (Vienas būdų – narkotikai. Pasitraukiu, dar ir patirdamas malonumą. Kitu kampu – bent satisfakciją. Jums manęs nereikėjo? – tai ir žinokitės su savo pelnais.)

Jei tėvams ši natūrali evoliucija ir perspektyva pasirodys nepriimtina – imkitės veikti. Kur Tėvų ir motinų Sąjūdis? Kada šaukiamas visuotinis tėvų ir mokytojų Kongresas? Nusiplauti rankas ir palikti žaizdą „kam priklauso“ (pvz., vadinamoms ministerijoms) – ne išeitis, kadangi nefunkcionuoja.

***

O kaip sveikatos apsauga?

Gal kada tėvai ir sakydavo: eik vaikeli į daktarus, turėsi gerą darbą ir gelbėsi žmones.

Ir dabar tai patraukli profesija, susijusi su žmoniškumu ir konkrečiais gelbėtojo džiaugsmais. Bei dramomis, kai neišgelbsti, neatgaivini, „miršta po peiliu“, ir panašiai.

Mokama ar „nemokama“ medicina kainuoja ir tavo paties gyvenimą, pavargsti, nepakeli, o juk būna, kad gauni kaltinimus, pyktį, priekaištus. Arba dėkingumą už išgelbėtą, sugrąžintą gyvenimą.

Tačiau pirmiausia – medike – esi greta pačios gyvybės, kuri tvinksi kaip stebuklas. Ir matai mirtį kaip sesę.

Čia nūnai einama technologizacijos ir industrializacijos keliu, nes pacientų begalė, ir visi sau kenkia; įsijungia vis daugiau mokslo pasiekimų, o gale lauko lieka humaniškasis turinys, atjauta, empatija, žmonių ryšys. Mano pacientas, mano daktarė. (Prisimenu ir apie savo motiną.) Bet ir čia gręsia statistiniai „sėkmės“ rodikliai, mirtingumai bei gimstamumai, gamybiniai rentabilumai etc., lyg tie „umai“ kiltų per žmones į rangą, didesnį negu žmonės.

Ir gelbėtojas jau tarnautojas už valstybės mokamą (menkoką) atlyginimą, o dar visokiausiuose hierarchiniuose viršininkavimo bei pavaldumo santykiuose, kuriuose reiškiasi prieš mirtį kovojančios brolijos solidarumas. Tikrai? O gal vis labiau ardo egoizmai, ambicijos, konkurencijos nežinia dėl ko.

Ir užplūstanti neviltis, lūžtanti ištvermė, kai gelbėtojas nebegelbsti savęs.

Žiauriai rizikinga, azartiška profesija su nežinomu savo laimėjimu ar pralaimėjimu.

Didžiuosiuose sveikatos fabrikuose – ir buržuazija, ir proletariatas, ir begalė laiptelių aukštyn-žemyn. Pro juos, jei galvoji apie sistemą, vis mažiau kai kur pastebimas kenčiantis žmogus („pacientas“), ne statistiškas vienetas. Jam iš tikrųjų skauda ir baisu.

Mažėja žmogaus – mažėja humanizmo motyvacijos, visi tiesiog turi begalę darbo ir jį galvotrūkčiais atlieka. Ko jūs dar norit, mes ir taip nepakeliam.

Ar ši sistema irgi sunyks, pereidama į paslaugas (šiaip taip atlyginamas) ir aptarnavimą, kurį nusako rodikliai? Aptarnavau tiek vienetų po tiek minučių ir dar po to rašiau krūvas atsakomybės popierių, kad nesėsčiau į kalėjimą.

Bet ir prie fabriko mašinų stovi žmonės, nelyginant Čarliai Čaplinai „Naujuosiuose laikuose“. Jei Dievas padėjo, išliekantys žmonėmis kaip Čarlis.

Ir jam išaušta meilės rytas, teka pro šalį tokia prišiukšlinta, bet vis dėlto upė.

Kada kils gelbėtojų Sąjūdis, kada jų suvažiavimas?

Ne dėl krūvių ir algų, už ar prieš mobingus, o dėl teisės gelbėti ir džiaugtis išgelbėtaisiais.

Antai kenčiantis, lotyniškai pacientas, kuriam tu gali padėti.

LRT.lt, 2023-12-15