Mintys apie „Siberian Exiles“

Mintys apie „Siberian Exiles“

Labai vertindamas ponios Claudios Heinermann ilgametį pasišventimą ir didžiulį darbą, kad Sibiro tremtinių – iš Baltijos šalių – skriauda, tragedija ir likimai būtų žinomi abejingoje Europoje, vis dėlto turiu pastabų.

Exiles pagal tiesioginę prasmę būtų išeiviai.

Tad pernelyg korektiškame pavadinime – ir nevisa tiesa, kuri galimai (eventually) virsta netiesa, kam nors patogesniu klaidinimu.

Lietuviškai sakant „Sibiro tremtiniai“ – jau teisinga. Tada tik tolesni klausimai. Kodėl? Už ką? Kas tai darė?

Juos pirmiausia užkariavo – tad buvo karas! – pavergė, pavertė pavergtąja tauta ir tada niokojo kaip užkariautojų nuosavybę.

Veikėjai – žmogėdros, kuriems ne vieta Jungtinėse Tautose.

Čia dar didesnis klausimas, kuriame ligi šiol žūstame.

Todėl radosi karo pabėgėliai – refugees – kurie tik iš dalies yra išeiviai, prievartiniai išeiviai. Toks buvo jau jų pasipriešinimas neteisybei, smurtui.

O kiti priešinosi kitaip. Tad ir miškuose. Tad lieka toks „sudėtingas klausimas“, kaip kai kuriems atrodo. Žvelk į priežastį. Kodėl reikėjo griebtis ginklo arba kitais būdais priešintis?

Kad išliktum. Kad nelaimėtų kanibalai.

Ištisų tautų likimai (jas palikus?) belaisvių stovykloje. Karo belaisvių, nepamirškime. Dar ir stovyklos viduje prievarta perkeliami kitur, kad greičiau išmirtų. Deported 4ever. Tame pačiame kalėjime SSRS, prietrankų pasiilgstamoje pajungoje.

Todėl privalu plėsti sampratą, nes nusikaltimas tęsiasi.

Ne praeities vienetiniai, o dabarties visuotiniai įvykiai.

Nuotraukų trilogijos „Sibiro tremtiniai – laisvės kovotojai“ trečiosios dalies

 pristatymas Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilnius, 2023-11-23

LRT.lt, 2023-12-13