Sąžinės bedugnė

Sąžinės bedugnė

  Kaip tai užrašyti?

  Neįmanoma. Bet reikia!

  O kaip?

  Tą didžiulę daugybę, šimtus tūkstančius aplink Halę, nes viduj, kur sportuojama, nė iš tolo netilpo, tad išsipylę aplink į aikštę, į visą Ąžuolyną ir į miestą, o jų milijonas ir jie atėjo, galų gale, kažko ir pasakyti, ir išgirsti.

Apie žmonių žudyklą, kuri dabar jau visuotinė.

Susirinkom visas pasaulis, žiūrim į juodą dangų ir vieni į kitus ir laukiam.

Tolimieji tvarkdariai mėgino sakyti: kalbėtojų sąrašas baigtas, ačiū dalyvavusiems, bet niekas nesiskirsto. Ne to atėję, kad skirstytųsi.

Vienas kitas, tiesa, mėgina nusišalinti, kiek skirstosi, bet per tai tik labiau junti, kad visus kausto valia nesiskirstyti.

Laukiam ko?

Anie nekalbės. Šitie nekalba, tik šurmuliuoja, kažką neramiai varinėja tarpusavy, nes jie turi dar būti!

Pasirodys koks nors Sakytojas, nes jau visi tapę nesakytojais ir klausytojais, tik laukia ir nesitrauks.

Atėjo laikas vis dėlto sakyti.

Kadaise tą jausdavau ir kildavau, keldavau ranką ir eidavau kalbėti – tą jausmą atsimenu – bet dabar visai kas kita. Esu tik dulkė masėje, o tas, kuris kalbės, jo vardas milijonas, jis dar nekalba, pats laukia.

Žydai, žydai. Dabar jų likimas per karą (?) tik impulsas, pretekstas, jau supratom, kad visi mes – žydai ant bedugnės krašto.

Šūkaudavo ir tebešūkauja Maldeikienė, Vanagaitė – MES žudikai, nes jie baisūs Mūsiškiai, tad mes patys! O dar koks Žemaitaitis perša: mes, lietuviai, ir mes tuoj, kai vėl ateis stribai, bėgsim skųsti, nurodysim adresus, kuriuos pirmiausiai nužudyti.

Ir nieko nepasakysi. Mat mes – tai žmonija, atėjusi prie bedugnės krašto.

Ką ji gali dar pasakyti?

Nerimauja, triukšmauja, klykia, o viduje pastirus.

Esu atėjęs su būreliu saviškių. Ir mes esam su visais, mes jų dalis čia pakrašty, dar ir tarpusavy apsižodžiuojame.

Ramūnas Bogdanas per kelis žmones man sako:

– Einam jau, daugiau nieko nebus.

– Ne, kaip tik bus! Niekur negalim eiti, čia dabar namai. O tu tylėk, neišmanėli, jeigu to nejunti! Asile!

Didesnis už viską mat supratimas, kad žengti atgal, skirstytis – NEBEĮMANOMA.

Kažkas turi būti pasakyta.

Ramūnas dar kalba: pernelyg skauda ir baisu, todėl tylėkim.

– Ne, tylėti negalima! Žiūrėk, visi tai jaučia, ir jie nesiskirstys.

Negalim dar kartą išsiskirstyti ir išsižudyti.

Atsiprašau, tai buvo sapnas.

Skelbta: Bernardinai.lt, 2023-12-14