Trijų milžinų pirmasis

Trijų milžinų pirmasis

Kalba laidojant pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį Antakalnio kapinėse, 2023-10-21

            Lietuvos karių šlovės kalnelyje laidojame didį karį ir vadą Juozą Vitkų, kurio gyvenimas tegu šviečia ypatingai Lietuvos jaunosioms kartoms ir tegu stiprina mus nesibaigiančiuose išmėginimuose.

            Juozas Vitkus buvo tartum likimo ar dangaus pašauktas imtis vairo, kai Lietuva stojo priešintis nežmoniškam smurtui, neapykantos ideologijai ir kėslams panaikinti Lietuvą apskritai, kad jos šiame pasaulyje nebūtų. Lietuva pasakė: ne!  Bet tame „ne“ buvo reikalingi ir kai kurie ypatingi žmonės, sugebantys ir pasiryžtantys paaukoti savo asmeninį gyvenimą, šeimos laimę, kad Lietuva būtų ginama vardan teisingumo ir žmoniškumo.

            Juozas Vitkus ėmėsi vairo jau prasidėjus antrajai sovietų okupacijai. Prieš tai jis stojo ir prieš vokiečių okupaciją, o dabar atėjo negailestinga jėga, susiplanavusi būsimą kitokį pasaulį, kuriame nebus nei gėrio, nei meilės, tik kerštas ir neapykanta. Ir jokių mažesnių, nevertų gyventi tautų - jų turės nelikti.

            Tam pasipriešinimui reikėjo ryžto, valios ir pasiaukojimo. Pulkininkas Juozas Vitkus buvo tam pasirengęs ir savo ligtoliniu gyvenimu, ir savo dvasios branda. Jis ėmėsi vairo, ėmėsi telkti Lietuvą į vieną pasipriešinimo jėgą. Tai buvo Juozo Vitkaus tikslas ir svajonė. Jis kūrė ir politinius, ir statutinius karinius dokumentus, kaip Lietuva turi kariauti šį laisvės karą prieš pavergėją ir atlikti savo pareigą, kokia bebus dangaus valia.

            Jis buvo nepaprasta asmenybė. Dabar iškyla jo reikšmė, sielos grožis ir pavyzdys visiems. Taip susiklostė įvykiai, ir vienas, atrodytų, gal net atsitiktinis nelemtas įvykis, o iš tikrųjų ne visai atsitiktinis, su tam tikru lietuvišku dėsningumu, kad Juozas Vitkus nesulaukė nei visos Lietuvos ginkluotųjų jėgų susivienijimo, kuriam dirbo, nei tuo labiau atkurtos Lietuvos, kuriai jau irgi rašė programą. Iš jos paskui kilo 1949-ųjų metų vasario 16-osios Deklaracija apie būsimą laisvą ir teisingą Lietuvą.

            Jis būtų stovėjęs priekyje. Gal ir tas kovojančios Lietuvos vadų suvažiavimas būtų įvykęs anksčiau, ir manau, kad Juozas Vitkus būtų buvęs išrinktas vadu, o greta jo stovėtų Žemaitis-Vytautas ir Vanagas.

            Šiandien čia amžino poilsio atsigula jo palaikai, bet grįžta atgal mintys, reikšmė ir supratimas, koks tai buvo žmogus, kokia jo veikla, kokia jo reikšmė tada ir šiandien.

            Šiandien per homiliją girdėjome gilius, raiškius žodžius apie jį kaip žmogų. Buvo galima dar kartą suvokti ir įsitikinti, kad jis buvo ne tik karo ir valstybės vadas, bet ir paprastas žmogus, kupinas meilės kitiems: ir savo artimiesiems, ir savo tautai, savo šaliai, ir visiems geros valios žmonėms.

            Nepaprastas asmuo nešęs taip pat žmogiškumo kūrybą, kuri iš tiesų buvo atkurtosios Pirmosios Lietuvos Respublikos dvasia nepaisant visų sudėtingumų ir tarpusavio kovų, kurių Lietuvoje niekad netrūksta. Bet kokia tada augo Lietuva! Kiek susitelkimo, sambūrių, organizacijų, kiek veiklos! Ateitininkai, pavasarininkai, skautai su šūkiu „Dievui, artimui, tėvynei“. Toks mūsų tikslas, tam mes gyvename. Ir tie, kurie tikėjo tiesiogine dangaus palaima, kurią įkūnijo ženklas, Lietuvai skirtas globėjas šventasis Kazimieras, ir Lietuvoje veikusios kazimieraičių organizacijos. Kas tada Lietuvoje galvojo, kad vienas kazimieraitis taps kovojančios Lietuvos vadu ir pasirinks šį slapyvardį?

            Štai kokią Lietuvą įkūnijo tas žmogus, pasišventusi kilni asmenybė, kurią šiandien prisimename, kad niekada neužmirštume, kad visada norėtume atsigręžti, pasisemti atramos ir mokytis. Būtinai įveskime tiesiogines ar netiesiogines pamokas Lietuvos mokyklose, kuriose būtų kalbama apie šį nepaprastą žmogų. Nes yra apie ką mąstyti, iš ko mokytis ir kame matyti pavyzdį, kokie mes galėtumėm būti ir kokia galėtų būti Lietuva, jeigu eitume Juozo Vitkaus-Kazimieraičio nubrėžtu keliu ir pavyzdžiu.

            Likimas taip susiklostė, kad jis buvo išmuštas iš laisvės kovos ir, kaip sakiau, ne visai atsitiktinai. Taip atsitiko, kad niūriame, varginančiame miško bunkeryje vyko kažkoks ginčas tarp kovos brolių, ir vadas nenorėjo jo klausytis. Jis išėjo iš bunkerio pasiklausyti, ką ošia laisvas miškas, ką kalba dangus. O tuo metu per mišką ėjo pasalūnas priešas. Įvyko mūšis, ir vadas žuvo. Ta žūtis irgi gali tapti tam tikru pavyzdžiu: negalima ginčytis, kivirčytis, negalima pulti vienam kito, kai mūsų miške slankioja priešas ir tyko mūsų visų. Todėl ir galvodamas apie tą lemtingą ne visai atsitiktinumą, noriu tarti: ponai karininkai ir pulko damos, ponai ministrai ir ambasadoriai, ponai seimūnai ir prezidentai, ne laikas kivirčams. Ne laikas aiškintis, kas pirmas ką pasakė ir kas buvo teisus. Prisiminkime sceną prieš du tūkstančius metų, kai Mokytojas ėjo į Jeruzalę sutikti savo likimo, o jį sekė mokiniai ir labai ginčijosi tarpusavyje, kuris jų geresnis, kuris jų artimesnis Mokytojui. Ir Mokytojui buvo be galo liūdna dėl tokių mokinių, kurie kalbėjo ne apie tiesą, į kurią turime eiti, o kuris jų daugiau nusipelnęs. Ir Lietuvoje turėjome to, kai ginčijosi politikai ir partijos: o, mes arčiau Dievo, tai mes turime vadovauti! O mes arčiau tautos, tai mes vadai! O, mes arčiau liaudies, tai mes turime būti vadais! Ką būtų pasakęs Mokytojas? Tik ašarą nubraukęs, kaip dėl savo mokinių ginčo, kuris jų geresnis.

 Geresnė yra tiesa. O kas yra tiesa? Aš esu tiesa, - pasakė Mokytojas. O didžiausioji tiesa yra meilė. Ta linija ateina ir ligi Juozo Vitkaus. Iš to, ką žinome, neabejotina, jog didžiausia tiesa jam buvo meilė.