Laurentijus Berija – Konradas Valenrodas?

Laurentijus Berija – Konradas Valenrodas?

Tai būtų Sovietijos ir Europos istorinė mįslė. Ir sensacija. O netyrinėta.

Nejau žmogus, kuris veikė ir garsėjo kaip nuožmus budelis, žudikas ir sadistiškas kankintojas, tirono Josifo Stalino tautietis parankinis, pranokstąs patį šefą, iš tikrųjų buvo kitoks (gal dvilypis) ir turėjo slaptą tikslą? Sunaikinti blogį?

Iš literatūros galėtume prisiminti Adomo Mickevičiaus herojų Konradą Valenrodą, kurį, pagrobtą nužudytų prūsų ar lietuvių vaiką, kryžiuočiai išaugino ištikimu savo riteriu, o tas... Ilgai apsimetęs, kad prasisiektų į Ordino viršūnę, puoselėjo slaptą tikslą – tapęs magistru sunaikinti tikrosios tėvynės priešą iš vidaus ir atkeršyti už savo tautos niokojimą. Žinoma, tai romantizmas. Lemtingo dvilypio gyvenimo lemtingas didvyris. Tikrasis Konradas fon Vallenrodė, tapęs ir magistru, rėmęs Vytautą, buvo vokietis iš Bavarijos, Frankonijos.

Bet grįžkime prie L. Berijos ir paprastų istorijos faktų.

Po Stalino mirties (prie kurios galimai prisidėjo) Laurentijus Berija nekontroliuojamas jokio aukštesnio vado valdo milžinišką jėgą – visas slaptąsias SSRS represines tarnybas ir jų kariuomenę, o dar ir daugybę visos valdžios sistemos veikėjų, iš baimės arba dėl karjeros pasirengusių tarnauti naujam Stalinui.

Senai politikai? Ne, Berija imasi neregėtų ir esminių valdymo permainų. Galbūt net santvarkos. „Respublikos“ sužino, kad jos jau subrendo savarankiškumui, ir anksčiau iš Centro atsiunčiami vadovaujantys „kadrai“, nebereikalingi. Kompartija (SSKP vadovybė!) matanti, kad respublikose jau užaugo, subrendo savi „nacionaliniai kadrai“, kurie gali puikiai tvarkytis. O buvę atsiųsti vadovaujantys instruktoriai, savo darbą atlikę, gali keliauti namo, į brolišką Rusiją. Ir tai prasidėjo taip pat Lietuvoje. Naujieji laikai! Nejau?

Galbūt ir sovietų kariuomenė, išdėstyta satelitinėse komunistinėse Vidurio Europos šalyse (išskyrus neokupuotas Jugoslaviją, Rumuniją) neturi likti svarbiausia bloką vienijanti jėga. Tegu pasijunta savarankiškesnės, kūrybingesnės. Gal ir ginklavimosi varžybos nėra vienintelis kelias į šviesią ateitį. Ir SSRS plėtra, kurią vykdė J. Stalinas, prie Lenino karsto prisiekęs tai daryti, užgrobęs žemių ir tautų jėga inkorporuotų į Sovietiją – ne vienintelė valstybės prasmė. Smurtu kadaise buvo juk „susigrąžinta“ ir Gruzija (didžiojo gruzinų tautos sūnaus L. Berijos tėvynė, randasi tokių dainų), kuri gyveno kaip savarankiška šalis ir stovėjo ant narystės Tautų Sąjungoje slenksčio. 1921 metai, o neužmiršti dalykai. Bet pavergtos tautos bruzda, vienaip ar kitaip kovoja. Paremsi jų siekius – jos parems tave.

Ir štai visagalis L. Berija išsikviečia iš savo kalėjimų ne bet ką, o Ukrainos laisvės kovotojų vadus pranešdamas, kad jie galės grįžti į gimtąjį kraštą.

Ir dar L. Berija liepia atvesti jam suimtą ir Maskvoje kalinamą Joną Žemaitį! Kokiu reikalu? Darbuokitės, istorikai.

Žinoma, kad po šio pokalbio faktinis SSRS vadovas daro pranešimą SSKP Centro Komitetui apie padėtį Lietuvoje nutarimui „Lietuvos SSR klausimu“. Jame informuoja be jokios propagandos: „Lietuvos pogrindžiui vadovauja buvęs buržuazinės Lietuvos kapitonas J. Žemaitis, pogrindyje išrinktas Lietuvos prezidentu“.

Kiekvienas žodis čia itin informatyvus.

Tai 1953-ieji metai, gegužė, vos pustrečio mėnesio po Stalino mirties ir groteskiškų valstybinių laidotuvių. (Prisiminkime kadrus su Berija nepaprastame S. Loznicos filme.) Nesunku spėti arba matyti, kad su J. Žemaičiu galimai tardymo fone arba pretekstu pradėta kurios nors aukštos derybos.

Nė kiek neabejotina, kad apie galimą ateitį, ne praeitį. Šalių, ne ko kito.

Čia prisimintini ir to meto nutrūktgalviški sovietų viražai dėl Stalino įkurtos VDR, Rytų Vokietijos pseudovalstybės su jos bukaprotišku režimu, kuris naujajam šeimininkui L. Berijos klanui visai netiko. O ką, jei šios žemės statusas keistųsi tapdamas L. Berijos lošimo korta santykiuose su Vakarais? Faktas, kad L. Berijos įsakymu VDR komunistai „patys“ nuverčia, atleidžia ligtolinį vadą Valterį Ulbrichtą... deja, tik vienai dienai. Maskvoje nepatenkinti ir išsigandę staliniečiai suima ir nugalabija patį Beriją. V. Ulbrichtas iš naujo „išrenkamas“ vadovauti.

Siužetas nepaprastam filmui, misteri Holivudai.

Nelikus Berijos, aišku, ir būrelio čekistinių parankinių, nužudomas ir nebereikalingas Lietuvos partizanų prezidentas Jonas Žemaitis.

Taip L. Berijos trumputis valdymo laikotarpis pasirodo skaudžiai svarbus kovojančios Lietuvos, tikrosios Lietuvos, valstybės istorijai.

Tik pagalvokime, Sovietijos vadovas išsikviečia bendrauti galimos kitokios, nors dar okupuotos ir smurtu sovietinamos, Lietuvos vadovą!

„Pogrindis“ L. Berijos tekste tai ne „banditai“ ar „teroristai“, o politinė tikrovė, verta bendrauti kaip ir jos išrinktasis (!) prezidentas.

Nė vienoje Vakarų sostinėje nė nešmėkštelėjo toks žinojimas, suvokimas ir pripažinimas. Kovojanti Lietuva turi lyderį.

Tik Maskvoje, kur valstybės valdžią ėmė buvęs budelis, regimai nutaręs tapti kitokiu ir bendradarbiauti su aplinkos tautomis. Daug kas ir Lietuvoj galėjo krypti kitaip.

Slėpiningieji L. Berijos trumpalaikės reforminės valdžios mėnesiai. Tokį, be abejo, derėjo sunaikinti. Kad dar per 30 metų tęstųsi kruvina komunos stagnacija.

Pastebėkime, tarp Sovietijos tiesiogiai pavergtų tautų svarbiausios buvo Ukraina ir Lietuva. Taip ir gulagų sukilimuose.

LRT.lt, 2023-09-02