Vargšai patyčininkai

Vargšai patyčininkai

Nekartą susimąstydavau apie patyčių kultūrą.

Šiuo aspektu apie Justiną dar nekalbėta, nebent pats nusiskundė kadaise „Taburetėje“. Taip kur kas anksčiau už Ingridą paklausė: O kur jūs, baltieji pūkuotieji?

Justinas: „Žinau ir apie jus šį tą...“

Vis dėlto, tai ne vargšės tėviškės masto dalykai. Pasauliniai. Amžini, deja. Lipantys iš paties žmogaus gelmių.

Kodėl taip malonu žeminti artimą tavo? –  Todėl. kad pats esi neaukštas. Švelniai kalbant.

Net žudomam Mokytojui užkabino pasityčiojimą „Žydų karalius“.

Po to per 2000 metų pririnktume gyvulinius vagonus panašių pavyzdžių.

Ta viešų patyčių kultūra nedaug kuo skiriasi nuo sadistiško mėsinėjimo kur nors Rainių miškelyje. Mėsinėtojo malonumas, aukai vaitojant.  Tad skirtumas neesminis.

Jei iš tikrųjų norėtume atgimti, reiktų skelbti karą patyčioms.

Deja, atgimimas turi ir malonią „Alternatyvą Atgimimui“. Tai išsigimimas.

Šioje velnio virtuvėje yra dar visokių dalykų. Pavyzdžiui, kame ir kaip brėžtina riba tarp humoro, anekdotų folkloro, gebėjimo pastebėti juokingus gyvenimo reiškinius, tarp jų ir patį stebėtoją kartais, – ir žeminančio pasimėgavimo, kuris dažnai žemina ir patį patyčininką.

Šis tąsyk irgi priskirtinas nukentėjusiems nuo besaikės patyčių kultūros, nors pats ją kultivuoja. Nesusivokęs savižudis. Patyčių narkomanas.

Tąsyk derėtų užjausti ir tokį ligonį su jo nejautra (dėl minėtos ribos), nes pats save žemina, degraduoja, o juk be reikalo.

Pasimėgauti artimo sąskaita – joks „reikalas“, nebent visai perteklinis.

Tad ir patyčios iš Justino, kaip sau norite, atrodo nykiai.

Užuojauta nykiems patyčininkams, jei pajėgtume.

Bernardinai.lt, 2023-08-25