Justino drama

JUSTINO DRAMA

Justinas parašė, sukūrė reikšmingų ir įvairiai aiškinamų istorinių dramų. O kas parašys Justino dramą?

Kas įvyksta, kai sadistas tardytojas užsimoja taburete virš miestelio  bernioko galvos? Įvyksta gal visam gyvenimui.

Ar neatsitiko taip, kad visa Justino kūryba, keista iškėlimo karjera ir net sąjūdinė veikla tautos išsivadavimo kely – tik vienas didelis pasiteisinimas? Troškimas pačiam išsivaduoti.  Net nuo savęs.

Pasiteisinimo paieška. Mindaugas.  („Tik dėl Tėvynės... Jai ir man turbūt nebuvo kito kelio...“) Pasiteisinimo sau, galbūt mirusiai mamai ir Nežinomajam Dievui.

Taip, nusidedu, bet aš atpirksiu.

Esu labai kaltas, bet nenorėjau, kad būtų dar blogiau. Čia tilptų daug parašų.

***

Visi kaip tauta esame savivokos arba didėjančio susivokimo kely.

 Skaudžiosios gairės: Salomėja, politinių kairuolių suvedžiota jausminga mergina (merga jų laiškuose), ir kruvinas išdavikas „Poetas“ Kostas. Bjaurūs inteligentų pasirinkimai. Du Justinai M. Tai Marcinkevičius ir Mikutis. Rašykite bent biografinius romanus, sielų inžinieriai.

Reiktų daugiau ką suprasti, tuomet ir save suprasime.

Kodėl Justiną susapnuoju? Gaila jo.

***

Vis dėlto jis ilgam liko komunos lošimo viltinga korta. Prireikus panaudotina. Gerai jiems išstudijavus ir Justino talentus, ir nuoširdumą, ir silpnybes. Manyta, kad bus kontroliuojamas. Net valstybės vadovybėje, prireikus.

Pastarosiomis savaitėmis ir dienomis, įsiūbuojant naują justiniados bangą, ištrauktas ir viso okupacijų meto – ypač  antrosios sovietinės okupacijos – skaldymas į du: blogąjį ir geresnį. Net gudriai pavadinant sovietmečiu ir „ tarybmečiu“. Vis dar iš mitinių „tarybų“. Lyg okupantas būtų ne tas pat.

Nieko nauja, tai jau senokai mėginta, kuomet kai kurie net istorikai bruko išmanią skirtį: sovietų okupacija (anksčiau, gal net trumpai) ir postfaktinė aneksija. Pagal tai net nebūtų tikę siekti bei reikalauti deokupacijos (čia kaip mūras stovėjo Antanas Terleckas). O šalinant aneksijos pasekmes dar būtų reikėję ilgų debatų ir kalkuliacijų.

Tad ir Vytenio siūlomas „tarybmetis“, neva pakeitęs (?) nelemtąjį sovietmetį, - nieko nauja.

Tik neužkliūkit, istorikai, nelipkit ant grėblio dar kartą. Kai kurie mat buvote dar „tarybiniai“ istorikai, jeigu pagal kalendorių. O būta tąsyk ir tarybinių vagių, ir tarybinių žmogžudžių, tarybinių kekšių. Močiutės kolūkiuose pagal įsakymą ir neobaudžiavinę normą klūpsčiomis ravėdavo tarybinius runkelius.

***

Ir dar viskas persipina.

 Amžinatilsį Justino apologija rūpestingojo Vytenio tuoj pat verčiama dar gyvo Vytauto diskreditacija. Pamėtomais kagėbiniais gandais. Juolab nenaujas vaizdelis, kažkodėl suaktualintas.

 Visuomeniškai - tai tikslingas klystkelis, „ pust oni zanimajutsa jerundoj“, tačiau ir dalis istorinės kovos.

Čia pacituosiu dar vieną Justiną  - Šeiboką.

Kolegoms architektams įsismarkavus, gal kiek net nusišnekant, įsiterpdavo elegantiškai: „prašyčiau“. Užsiraukti gal, užsikimšti, nors korektiškai to nepasakydavo.

LRT.lt, 2023-08-12