Kremliaus kompračikosai

Kremliaus kompračikosai

Viktoras Hugo viename savo istorinių romanų aprašė kadaise viduramžiais egzistavusį Europoje baisų verslą. Grobti vaikus ir juos vergijoje žaloti, „plastiškai“ perdirbant veidus į amžiną neva juokingą, neva žiūrovus juokinančią šypseną. Prekyviečių teatro reikmėms.

Tie nužmogėję pramogų verslininkai, verti kartuvių be teismo, vadinosi kompračikosais.

Šiandien tai vienas Kremliaus verslų.

Žmonijos išgamos grobia užkariautų žemių vaikus, kad juos išsivežę perdirbtų. Ne vien veidus. Atima tapatybę nuo mažens prispausdami smegenis, kaip jau mūsų laikų rašytojo Čingizo Aitmatovo aprašytoje mankurtų daryboje. Aziatiškoje žmonių-tarnų porūšio zootechnikoje.

Toks mankurtas noriai žudys ir savo motiną, trukdančią Šeimininkui.

Panašu į raudonąjį ir kitokius fašizmus.

Kremliaus kompračikosai, naujoji vergovinė santvarka, turi kuo remtis . Gauna senojo įkvėpimo, pasidaro ir praktikuoja dar vieną karo niekšybę.

Reiktų paskelbti jiems pasaulinį verdiktą avansu ir vykdyti nedeksiant, kai tik būna sučiupti.

Vaikus grąžinti tėvams ir tėvynei, atitaisant veidelius bei galvytes, kiek pavyks.

O kaip prikelti tūkstančius be gailesčio paskandintų lavonėlių?

Apie pastarąjį žmogėdrų išpuolį, kurį tūli vizgintojai vėl mėgina vadinti „katastrofa“, o rusifikuotas Raudonasis Kryžius net sėdi krūmuose, dar teks kalbėti.

Kaltas karas? Ne, kviečiame į sceną karo autorių.

2023-06-08, 15min.lt