Kalba minint Lietuvos Sąjūdžio 35metį

Kalba minint Lietuvos Sąjūdžio 35metį

2023-06-03, Lietuvos Respublikos Seimas

Lietuvos Sąjūdis, kurio 35-metį minime, tokia buvo didžioji proga, brolystės ir teisybės svajonė. Ji darė stebuklus pasiryžusi keisti žmones, tautas ir pasaulį – bet... užlūžo. Triumfuoja menkystė.

Net pats Lietuvos Sąjūdis, veikianti padori visuomeninė organizacija, nepakviestas dalyvauti Seimo renginyje. Tai bent aš dabar sveikinu visus užmirštus ir nepakviestus sąjūdininkus.

Filosofai pakalba, prideklamuoja ir įspūdingai skambančių nesąmonių; šiandien vėl buvo mėtoma graužtukų, bet nė vienas dūsaująs nepasižiūri į veidrodėlį.

Ypač į tą, kuris prie širdies, piniginėje. Nepersikeitėme.

Iš neteisybės ir nelaisvės rezistentų, kokie buvome Sąjūdžio pradžioje, išvirstame puikybės fariziejais. Teisėjaujame iš burbulo.

Tas, kuris niekad nenugvelbė kombikormo maišelio iš Lietuvos kolūkio,

kuris nepuotavo su advokatais apvogęs šimto tūkstančių Kauno Holdingo ir „Oruvos“ akcininkų,

netrynė rankomis sėkmingai nusukęs šimtų milijonų mokesčių baudą už „Jangilos“ aferą ar žiaurią Kuršmarių taršą,

tik išmetė su draugeliais už kalnieriaus mažytę „Draugystę“ – toks buvo viešbutėlis padovanotas draugei,

kas nepriglobė dešimčių tūkstančių hektarų nepriklausomos Lietuvos žemės per pusbrolius ir kūmus – tas tegul pirmas meta akmenį į buvusią mano mylimo miesto tarybos narę Jurgitą Šiugždinienę. Ji mat pasinaudojo jūsų bloga „sąvaržėlių“ tvarka iš komunos laikų.

Pažvelgus į save, gal iškris tas akmuo iš rankų, gal pašvarės piktųjų gyvenimo svarstymų dėžutė.

Nueikite, akmenų mėtytojai, jau rytoj ką tik prasikridusių Sekminių išpažinties; ir bus labai ilgos eilės prie klausyklų.

Gal tada atplauks vėl ne tulžies, ne kraujo, bet pieno puta su atgimstančia Sąjūdžio banga, žengsime takais dorybės ir įvyks visuotinės rekolekcijos, didysis apsivalymas, į kurį utopiškai pakvietė Tėvynės sąjungos vadovai. Nelyginant anoje Sąjūdžio Bažnyčioje. Juk skelbėme kadaise Moralinės nepriklausomybės deklaraciją.

Tikriausiai, nebus tų pasiūlytų rekolekcijų, tik realizmas, akmenizmas ir Akmenistanas. Su iškalbingais mulomis ir bukais ajatolomis, kaip melagių Kremliuje, nuo kurio dar nepajėgiame dvasiškai nutolti. Sukčiaujančioms savivaldoms – kai kurioms – deja, priimtina nenutolti nuo aruodo.

Bet Sąjūdis juk buvo!

Stebuklas galimas. Tą prisiminkim net blūdydami vis neprašalintose širdžių tamsumose.

Išties, kuo mes dabar užimti, visokių galų konkurentai, užuot rūpinęsi slėptuvėmis nuo bombų, kol dar Putino žmogėdros tiesiai neužpuolė Vilniaus?

Mat kai jau būsime užpulti, tai tapsim negera, be reikalo kariaujančia šalim. Kaip Ukraina, kuriai net sąjungininkai nelinkę per daug padėti, kad užpuolikas vis tiek liktų laimėtoju, bent ką užgrobęs, neįkalintas Gyvačių saloje.

Ar tuo savo ir Euorpos gynybos baru visi labai rūpinamės?

Kas rūpinasi, veikia pasaulyje, turi būti pašalintas.

Geriausia, kai savo paties rankomis.

Ir Seimas dar šį tą reiškia. Tebūnie pašalintas paties rankomis. Tą sumąstė tartum savi, neva protingi „politechnologai“.

Dixi.

Grįžtu ir baigiu.

Į Sąjūdžio viziją. Juk Sąjūdis tai buvo! Stebuklas galimas.