Signalas žmogeliui didžiąja raide

Signalas žmogeliui didžiąja raide

Vakar užvakar mačiau dideliame ekrane didelį ir įspūdingą Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą. Naują.

„Pasaulio griūtis, vaizdai iš natūros“. Arba „Natūrinė susigriovimo istorija“ – galėtų taip vadintis. „Natūrali istorija“ mat vairuoja kitur.

Apie Vokietijos žūtį pačios pradėtame – kartu su SSRS – lyg aname griovimo ir griuvėsių susigrobimo kare. Jo laikinoje pabaigoje. Dabar tą daro Rusija. Kadangi gyvename dabar, tai ir filmas tik iš pažiūros apie praeitį, o iš tikro – dabartį. Atsiminimai yra dabarties faktai, sakė Bertrandas Russelas. Griovimo karas tęsiasi, griovėjas dabar siautėja Ukrainoje. Pasižiūrėkime „Mariupolį“.

Nežmogių fašizmas, ir tiek.

Fiureriui Maskvoje paliepus, nelaimė ištiktų ir Lietuvą. Karas kaip aistra griauti, žudyti „jų“ gyvenimą. Pitekantropas nesuvokia, kad žudo ir savo gyvenimą.

Šiuo kampu pasaulis nepagerėjo. Žmogus, jei toks yra, dar labiau smuko.

Štai kodėl radosi dar vienas kvietimas galvoti. (Taip sakė ir autorius per aptarimą „Vingyje“.) Galvoti, jei ne vėlu. Quo vadis, žmogeli šios žemės – planetos. Bedugnė jau čia pat. Ji yra tavo sielos bedugnė.

15min.lt, 2023-03-25