Prezidentų mirtys

Prezidentų mirtys

Šurmuliai, susiję su Antano Smetonos paminklais – vienas gražiai įgyvendintas Palangoje – priminė ir šio pirmojo Lietuvos Respublikos prezidento žūties mįslę.

Kai tai atsitiko 1944 m. sausį, atitinkamose politinių mirčių institucijose Maskvoje neabejotinai būta didelio pasitenkinimo. J. Stalinui reikėjo įsitvirtinti naujai užgrobtose ir užgrobtinose Europos erdvėse; ryškėjo būsimų karo nugalėtojų projektai dėl pokario pasaulio tarpvalstybinių organizacijų su naujomis šalių sienomis. Lietuvos klausimas, o dar ir buvusiam valstybės prezidentui prisiglaudus JAV, kur brendo sovietų kuruojamas JTO projektas, neabejotinai būtų vienas kliuvinių. Kodėl jo nepašalinus? Juk žmogus nesaugomas.

Taip atsitiko, kad buvęs nepriklausomos šalies prezidentas atsitiktinai žuvo per apšiurusio, netvarkingo namo gaisrą Klivlende. Vienintelis, beje, iš to nelaimingo namo gyventojų. Po daugelio metų vienas gabus ir veiklus lietuviškos kilmės šnipas iš Maskvos 1943-1944 m. laikinai įdarbintas sovietų ambasadoje Vašingtone, pasigirdavo turėjęs ypatingą užduotį ir sėkmingai susitvarkęs, sunaikinęs A.Smetoną. Jokių pėdsakų, nė šuo nesulojo!

Išties, amerikiečių policija be jokio rūpestingesnio tyrimo nurašė eilinio ateivio mirties atvejį kaip nelaimingą atsitikimą. O dar politinis fonas – nuolankus pataikavimas J.Stalinui ir Sovietijai. Drausta net viešinti duomenis apie sovietines lenkų belaisvių žudynes Katynėje. „Mūsų sąjungininkas būtų nepatenkintas“ (F.Rooseweltas). Tad ko čia rūpintis kažkokios buvusios valstybėlės neaiškaus prezidento mirtimi?

Buvau gavęs liudijimą – išlikusį liudininko pasakojimą apie aukšto rango čekisto P.Rotomskio pasigyrimus. – Tai aš padariau!

Paskelbiau šį faktą A.Smetonos sukakčių proga („Lietuvos aidas“ 1994-09-01), mūsų ambasada Vašingtone pasiteiravo ir gavo formalų atsirašą, kad nesą jokių duomenų abejoti anuo policijos protokolu. O P.Rotomskio čekistinė byla Maskvoje, manau, guli netyrinėta. Buvo neeilinis veikėjas. Įkūrus JTO ir likviduojant prieškarinę Tautų Sąjungą, jis buvo padarytas „LTSR“ užsienio reikalų ministru (!) ir išsirūpino, kad nepriklausomosios Lietuvos Respublikos lėšos, vis dar deponuotos Ženevoje, būtų atiduotos Maskvai.         

Tarp kitų SSRS žygių ir darbelių, tai turėtų rastis Lietuvos okupacinės žalos atlyginimo reikalavimuose ir dabartinei Rusijai. Žiūrėk mūsų įstatymus, kai kurie politikai vis dar kalba apie teisinę valstybę.

Bet grįžkim į prezidentų temą.

Per pirmuosius visuotinius Lietuvos prezidento rinkimus 1993 m. pradžioje populiariai Algirdo Mykolo Brazausko kandidatūrai ėmė grėsti... staigiai augantis dešiniųjų kandidato Stasio Lozoraičio populiarumas. Komuna jau buvo aprėpusi visas valdžias, beliko „užviršuoti piramidę“ (AMB žodžiai), o per keletą savaičių S.Lozoraičio reitingai (jam iš pradžių talkino juolab populiarus V.Adamkus) pakilo nuo 5 iki 40 procentų! Ir tada „Vilties prezidentas“ (netrukus atsiradęs įvaizdis) kažko sunegalavo kažko netinkamai suvalgęs kažkodėl apgyvendintas ir maitinamas „Draugystės“ viešbutyje. Vėliau, jau po nesėkmingų rinkimų, vis nusiskųsdavęs tuo likusiu blogumu.

Grįžęs į Vašingtoną (ten buvo mūsų ambasadorium), netrukus prezidento A.Brazausko atšauktas (nepaisant priešrinkiminių pažadų to nedaryti), jis toliau ambasadoriavo Romoje ir jautėsi vis blogiau. Žmonos Danielos nuvežtas gydyti į JAV, net į draugų kliniką, iš ten nebeišėjo. Kepenų vėžys negailestingai progresavo.

Galima manyti, kad net ir laimėjęs rinkimus, neilgai būtų tesudaręs problemų posovietinei Rusijai, ligi šiol garsėjančiai politiniais nuodijimais. Danielos Lozoraitienės įtarimus šiurpiai stiprino paslaptingas velionio skrodimo (jai reikalaujant) mėginių, tad galimų įkalčių, dingimas iškart 1994 metais toje visai patikimoje ligoninėje. Nors jau pirminis atsakymas bylojo, kad vėžys – galimai farmaceutinės kilmės. Iki galo ištirti, dingus mėginiams, nebebuvo galima.

„Rankų miklumas – jokių apgavysčių“, - girdavosi sovietmečio kišenvagiai, garbingi profesionalai.

Kažkuriame Nepriklausomybės minėjime Kaune, buvusiame Valstybės teatre, leidau sau paminėti S.Lozoraitį jaunesnįjį kaip „žuvusį už Lietuvą“. Niekas nepuolė, netampė.

Už Lietuvą žuvo ir partizanų prezidentas Jonas Žemaitis.

Tai ne patriotų, o paties Lavrentijaus Berijos duotas pavadinimas. Tokią turėjo savo KGB informaciją. Pripažinimas, jei norite.

L.Berija buvo trumpam iškilęs, jau beįsitvirtinantis naujuoju, po J.Stalino, sovietiniu diktatorium. Ligi tol garsėjęs dar didesniu žiaurumu, bet nūnai pradėjęs keistą tautinių ir tarptautinių santykių normalizavimo politiką. Atšaukė į „respublikas“ gausiai atsiųstus kontroliuojančius specialistus (tegu tvarkosi nacionaliniai kadrai!), pasigirdo kažko ir apie kariuomenės atšaukimą iš Pabaltijo. Berija ėmė bendrauti su ukrainiečių ir lietuvių ginkluotos rezistencijos vadais (buvo asmeniškai išsikvietęs iš kalėjimo jau suimtą, kankinamą Joną Žemaitį), galų gale net atšaukė, t.y. nušalino marionetinės DDR vadovą Valterį Ulbrichtą! Tai truko visai trumpai, Ulbrichtas tuoj grįžo į perplėštą Berlyną, nes Maskvoje buvo „atšauktas“ ir sušaudytas pats išdavikas Berija. Tad laukiamas eksperimentinis komunos valdomų tautų pavasaris tuomet dar neatėjo, buvo nukeltas trims dešimtmečiams. Iki ginklavimosi varžybų visiškai išsekintos Sovietijos ekonominio ir politinio bankroto, pareikalavusio esminių „perestroikos“ permainų.

Paradoksas, bet Berijos žlugimas lėmė ir Jono Žemaičio-Vytauto mirtį. Jo pelenai išbarstyti kur nors Lubiankos apylinkėse. Kartą, per oficialų mano kaip Seimo pirmininko vizitą į Maskvą, padėjome su delegacija vainiką Maskvos centre, prie paminklinio akmens stalinizmo aukoms (ar dar tebėra?) būtent Jono Žemaičio atminimui.

Atsiminkime visus.

                              
   LRT.lt, 2023-03-08