Iš balkono

Iš balkono

Kalba iš Signatarų namų balkono, 2023-02-16

            Pilėnai! Gražu vėl susitikti tą dieną, kai paprastai susitinkame. Pasišnekam, kas ant širdies, tad apie rūpesčius vargelius. O rūpestėliai man vis tie patys: Lietuva ir pasaulis.

            Lietuva – tai šalis, kur upės teka, o paukščiai meiliai tarpu savęs šneka, kur vanagas iš aukštai mato – kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų du broliai traktorininkai lietuviškai šneka, paukščiams uturdami.

            Tad žmonės. Didvyrių žemėj, nors visokie.

            Kunigas Juozas Tumas kadaise išvardijo negražias tautiečių ydas ir užbaigė: „o vis tiek mano broliai“. Girdėkim, juskim tą žodį.

            Jau kadaise Vaižgantas ėjo ir skelbė Lietuvoje brolystės religiją, kurią vėl reiktų skelbti. Gal dar ne vėlu.

            Juk išties turime nuostabių reiškinių, net vien pastarojo laikotarpio. Antai galingoji rožytė Rožė Namajūnas, lietuvaitė iš Amerikos, dukart pasaulio čempionė kovų sporte, praskridusi kaip įkvėpimas mūsų nusiminėliams ir apsileidėliams. - Viskas jūsų rankose! Žinoma, tai paskata, ypač jaunimui.

            Atsisveikinom su neeiliniu tyliu žmogumi – Simu Kudirka, kuris kadaise vienui vienas išėjo į ringą už laisvę ir įkvėpė daugelį. O štai šiąnakt, lyg sekdamas Kudirką, iškeliavo ir Antanas Terleckas, niekada nepavargęs laisvės kovotojas. Amžiną atilsį.

            Apie senąją laisvės kovų ir baisių išmėginimų epochą sulaukėm dviejų stiprių kūrinių – operos „Dievo avinėlis“ ir filmo „Poetas“. Abu darbai kviečia mus pažvelgti rimtai, esmingai į save pačius. Iš kur ateiname ir kokie šiandien esame. Čia vėl gerosios žinios. Ištvermė.

            O ką Europa?

            Trumpas pastebėjimas būtų toks. Žmonija velnėja. Tautų Europa slysta į žmogėdrų „Euraziją“; taip naujasis fiureris mėgina vadinti savo „rusų pasaulio“ tikslą. Įsigalėjimą.

            Kaip žmonijai išsprūsti iš tos velniavos?

            Kaip sustabdyti agresyvųjį rusofašizmą?

            Nutraukti žmogėdrų karą prieš žmones, jų miestų išgriovimą ir totalinį žudymą net pasimėgaujant.

            Kaip sustabdyti, kai žmogėdros toliau dalyvauja tarptautinėse žmonių organizacijose, kurias tolydžio laisto melo srutomis? – Žudyti, anot jų, neišvengiama, nes laisvų tautų buvimas kaimynystėje kelia pavojų tironams.

            Ir tuo pat metu žmonių valstybės moka žmogėdroms pinigus, kad naikinantis genocidinis karas tęstųsi.

            Kas darytina?

            Reiktų visiems, ypač valstybių viršininkams, prasitrinti akis ir išsiplauti jas nuo baimės ir neapykantos. Juk ir žmogėdros iš baimės pilni neapykantos. Kas jiems ką galėtų tarti?

            Atėjo man minčių apie senovės laikų šventąjį Antaną iš Paduvos. Jis atrasdavo pamestus daiktus ir sakydavo pamokslus žuvims. Nežinia, ar padėdavo atrasti pamestą protą. Šiandien tai būtų aktualu.

            Gal žmonės jo neklaũsė, tad šventasis nueidavo ant jūros kranto, bylodavo kas širdyje, ir žuvys atplaukusios klausydavosi iškišę galvas. Yra tokių senovinių paveikslų.

            Bet niekada jis nesakė pamokslų piranijoms. Ir neskambindavo joms telefonu. Turbūt žinote, kokia tai žuvų veislė. Ne Jungtinių Tautų akvariumui ir ne žuvienei.

            Nepatartina būtų, Antanai, piranijų įlankoje tau įbristi bent viena koja.

            Akimirksniu nugrauš iki stibykaulio.

            Piranijos mums regis toli, tartum Brazilijoje. Bet nežinau, broliai, ar kokiame Karaliaučiaus akvariume negali būti priauginta piranijų.

            Kad fiureriui prireikus jų pasirodytų ir Kuršių mariose.

             Prisiminkim dar vieną gerąją naujieną, Venecijos auksu kiek anksčiau apdovanotą lietuvišką operą „Saulė ir jūra“. Daug mūsiškių ir tarptautinės publikos ten paplūdimy kuičiasi, mėgaujasi, šildosi prieš saulutę, maloniai poilsiauja... – Ir staiga nuo lagūnos ateina – o Dieve! – vienas mūsų, kurio kojos nugraužtos iki balto kaulo. Žingsniuoja jomis, bet labai liūdnas. Čia būtų dar nesamas tos lietuvaičių operos papildas. Epilogas.

            Dar niekas, jokia kranto sargyba, neperspėjo nelaimingojo, kad mariose pasirodė piranijų.

            Nesakykit, kad tai negalimas atvejis. Ukrainą jau užplūdo piranijos, o kas nors irgi manė, kad tai negalimas atvejis.           Antai stadionas Maskvoje, juk matėme, pilnas rusofašistų, kaip kadaise Hitlerio nacistų, ir visi rėkia: „Mirtis ukrainiečiams! Heil!” Ir fašistės, buvusios moterys ir motinos, chorais ardosi: „Žudyk, fiureri, žudyk tų ukrainiečių ukropų kuo daugiau, ir negailėk savo rekrūtų, mes tau prigimdysim naujų žmogžudžiukų!”

            Čia realizmas, broliai. Tikrovė. Kaip ir Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino žmogėdriški dėstymai apie niekingus “iš kanalizacijos šulinių išlindusius” ukrainiečius ir ateinantį jų genocidą (taip!), kuris esąs „reikalingas ir neišvengiamas“. Citatos pabaiga.

            Hitlerininkų mintys apie žydus šioje vietoje nublanksta. Tik mes vis plepam „kad nesikartotų“. Daugelį tų, kurie Putino kare kartotinai stūkso ant lagūnos kranto „už kordono“ ir glaudžiasi po Lužnikų medžiu, ištiko stabligė.

            Jie stabėja ir stabėja.

            Iš to visuotinio stabėjimo – daug tarptautinių stabėtojų.

            Stabėjantys arba stabėtojai nenori padėti užpultai Ukrainai gintis. Ir apsiginti! Šiek tiek, bet ne kiek reiktų. Juk negali kolega užpuolikas pralaimėti. Gal piranijos dar išgirs bent Pranciškaus pamokslą. Stabėkite toliau, demokratai.

            Gaila Ukrainai duoti naikintuvų, kitų gynybos ginklų. Arba jų kažkodėl delsiate net sau gamintis. Brangu, rinkėjams nepatiks.

            Bet privati auka – irgi ginklas.

            Lietuvos visuomenė parodė stebuklą, žmonių solidarumo stebuklą „Radarom“ akcijoje. O, jeigu turtingesnės visuomenės taip sukrustų, gal nereiktų nė stabligės kankinamų vyriausybių, ir mėlynas Ukrainos dangus su geltona saule būtų uždengtas radarais nuo kruvinų Putino maitvanagių.

            Sudalyvavo kai kurios pajėgios kompanijos. Bet nei Matjošaitis, nei Žiemelis nepervedė kokio milijonuko iš savo rusiškų pelnų. Iš karto prigestų nemalonios kalbos. Taip, jei tai taptų žinoma, galėtų sutrikti lietuviškas verslas Rusijoje. Bet nejau tai svarbiau, nei tūkstančių benamių žūtis dėl neuždengto Ukrainos dangaus?

            Tačiau ir tai padaryti dar nevėlu, gerbiamas mere, gerbiamas Vidmanto sūnau. Tik nereiktų radiologinėmis atliekomis nuodyti nei rusų, nei ukrainiečių. Nei lietuvių, kurie vis laukia, kol driokstelės Astravo bomba.

            Lietuva stovi tiesos pusėje. Tiesos ir šviesos. Ir tie žodžiai ateina iš Psalmių knygos. Už tiesą ir šviesą stojo tie, kurie aukojo turkiškam „Bairaktarui“ – Lietuvos padovanotam „Vanagui“. O turkų verslininkai taip susijaudino, kad padovanojo dar vieną. Galėtų paveikti savo valdžią, kad nesišiauštų prieš Suomiją ir Švediją.

            Už tiesą ir šviesą patyliukais meldžiasi ta Druskininkų močiutė, kuri dieną naktį mezga vilnones kojines ir siunčia Ukrainos kariams.

            Tokia Lietuva yra tikroji, ir aš ją myliu. Dieve, laimink.

            Kaip šiandien sakė katedroje Vilniaus arkivyskupas:

            „Būkim ištikimi ir verti laisvės dovanos“.