Vokiška ir prancūziška laisvės

Vokiška ir prancūziška laisvės

Lietuvos-Prancūzijos diplomatinių santykių šimtmetis davė progą pamąstyti, kuo Prancūzija buvo – ir dar galėtų būti – ypatinga mūsų laisvės byloje.

Žodis „laisvė“ prancūzams turėjo ypatingą, bent jau ypatingesnę reikšmę, negu kai kuriems kitiems europėnams.

Lietuva, pavergtoji tauta, kovėsi už laisvę – jūsų ir mūsų laisvę – ir tai buvo daugiau negu išsivadavimas. Atėjo dabar į galvą minčių, ir jau galėčiau plačiai rašyti, nors nebūdamas filologas, kuo skiriasi „Liberté“, tarkim, nuo „Freiheit“. Štai vokiškas žodis kalba apie laisvumą, buvimą laisvu arba laisvėje (taip girdžiu), o prancūziškas – apie idėją, idealą, tikėjimą ir vidaus įstatymą.

Už tuos dalykus labiau verta mirti, negu laužiantis pro kokią nors tvorą.

Vergija žeidžia ir pažeidžia labiau, negu belaisvio būvis.

Per amžius vergavę rusai, dabar dar išmankštinti garbinti savo vergiją kaip nuostabų „rusų pasaulį“, gal nebepataisomi. Užtat visai nesuvokiama, kuo ten dabar žavisi kai kurie prancūzai.

O aš čia matau tai, kuo prancūzus traukė ir užkrėsdavo būtent simpatijos virusu maža keistuolė Lietuva. Pirmuoju atkurtos Antrosios Respublikos laikotarpiu, kai buvom daužomi ir smurtu, ir skalaujami visokiais realizmais pragmatizmais, iš Prancūzijos padvelkdavo viltingu idealizmu. Su Prancūzija, pirmąja (ir vienintele?) iš didžiųjų valstybių, jau 1992 m. pavasarį pasirašėme plačią dvišalę, simfonišką ir nuoširdžią, draugystės ir bendradarbiavimo santykių sutartį. Pastudijuokit, istorikai. Prancūzija nereikalavo koncesijų, mūsų klausė, kuo gali padėti, o jeigu truputėlį jautėsi globėja, tai nieko bloga.

Mus vienijo mistiška laisvė. Turim iš to meto net ypatingą įkvepiančią dainą sau patiems, galbūt ir tarptautiškai unikalią: „O tu stovėk, kaip stovi laisvė“.

Laisvės kovotojai partizanai būtų lengvai supratę.

Šiuo priėjimu tiek.

LRT.lt, 2022-12-16