Problemos ir iššūkiai Lietuvoje

Lietuvos iššūkiai, kuriuos ji sutinka Europos Sąjungos penkerių metų narystės aplinkybėmis, yra ir savi, vietiniai, ir tarptautiniai. Ką tenka daryti jau dabar, skubiai, kai į valdžią po aštuonerių metų pertraukos vėl ateina centro dešiniosios jėgos? Pirmiausiai – susitvarkyti su socialdemokratiniu neatsakingo valdymo paveldu ir pasaulinės finansų krizės padariniais Lietuvai. Be abejo, kur kas geriau, kad Lietuva yra ES narė, o ne viena, kokia staiga pasijuto Islandija, ėmusi prašyti net Rusijos pagalbos. Bet naujoji koalicija Lietuvoje turės parodyti gebėjimą remtis protu ir sutarimu, įveikdama doktrinišką mąstymą ir grupinio egoizmo ambicijas. Čia glūdi vietiniai lietuviški iššūkiai, kurie praeityje sukeldavo ir vėl gali sukelti daug žalos. Nepadarytos, nebaigtos reformos baudžia papildomai – kartu su pasaulinėmis problemomis, – ir kai ką teks daryti visai nepatogiomis aplinkybėmis.

Visa Europa laužo galvą dėl energetikos, ir Lietuva – ne išimtis, o dar turi savų, specifinių problemų. Atsinaujinantys resursai pernelyg lėtai plėtojami, iniciatyvos per mažai skatinamos vyraujant inertiškai priklausomybei nuo Rusijos tiekimų. Politikai daugiau supranta, jog tai ir politinė priklausomybė, kurią reikia mažinti (ko buvo pasiekta pasistatant naftos terminalą ir parduodant naftos perdirbimo gamyklą ne Rusijai). Tačiau dujų ir elektros energetikoje ilgai vyravo požiūrių inercija ir trumpalaikis pragmatizmas, vienos dienos ar tiesiog neskaidri nauda. Ar pavyks tai įveikti – čia yra tikrasis iššūkis, kuris apima ir uždelstus elektros tiltų į Švediją bei Lenkiją , ir suskystintų dujų terminalo statybos uždavinius. Gerai, kad artėjantį Lietuvai smūgį, kurį reikš branduolinės jėgainės uždarymas 2009 metais, jau bent pradėjo suvokti Europos Sąjunga.

Lietuva turi gražaus žmogiškųjų resursų potencialo, tačiau ir neišeina iš demografinės ir psichologinės krizės, kuri pasireiškia gyventojų mažėjimu dėl depresyvaus alkoholizmo (pernelyg daug beprasmio žudymosi įvairiomis formomis) ir jaunimo emigracijos, dėl šeimos vertybių erozijos ir menko gimstamumo. Vėlgi tai ir visos Europos problemos, bet Lietuvai jos ypač likiminės. Užsidarančios mokyklos, į kurias ateina mažiau mokinių, tai tikras šliaužiančios nelaimės signalas.

Ar pavyks pakeisti žmonių nuotaiką, prikelti išblėsusią meilę gyvenimui ne vartotojiška miesčioniška prasme, o su nauja kūrybos ir solidarumo dvasia? Tai gali atrodyti kaip Sizifo arba Heraklio uždaviniai, prisimenant Augėjaus arklides pilnas mėšlo iki lubų, – bet kito kelio nėra. Ir vilties yra, nes Lietuva nori gyventi, nori permainų.

Skirta: Diena Media News, 2008.11.17