Vytauto Landsbergio kalba
atidarant Antrąjį demokratijos ateities forumą Vilniuje,
2022, lapkričio 10
Gerbiamieji,
pasaulinė demokratijos krizė arba demokratijų krizė - tai dešimtmečių senumo klausimas. Jei ne šimtmečio.
Kalbame apie grėsmes demokratijai - tikrajai, kurios norime. Tai ir civilizacijos krizė ir egzistencinė grėsmė. Užmirškite feikines demokratijas, ponai ir ponios. Senieji Stalino epochos disidentai, įkalinti gulaguose, savo baisią šalį pagrįstai vadino „raudonuoju fašizmu“.
Pasityčiojimas iš sąvokų proto buvo plintančios komunistinės diktatūros, pasivadinusios „liaudies demokratijomis“. Viena tebėra labai įtakinga.
Nedemokratinėse erdvėse jokios viltingos ateities neįžiūrėsi, tik agresyvias dalybas planetos resursais, kol didžiosios diktatūros susikaus tarpusavyje. Prieš tai gerai apsirūpinusios masinės mirties ginklais ir net nesijuokdamos iš senovinių tuščių žodžių: „gailestis“, žmoniškumas.
Tokia slinktis tęsiasi ir blogėja. Pavyzdys – Ukrainos niokojimas. Ar yra kitų slinkčių?
Dabar matome kelias, gimusias iš bendro reikmės impulso; tai demokratijų savivokos, solidarumo ir ginties pastangos. Jų tarpe yra ir visai nauja, vos gimstanti; šiandien ji posėdžiauja Vilniuje. Tai proga formuoti konceptus ir konstatacijas, diagnozuoti, dalytis vizijomis. Kai kuriomis pasidalysiu.
Demokratijų ir antidemokratijų varžybos bei nerami jų koegzistencija su lokaliais karais turi būti matoma ir apmąstoma sistemiškai. Galbūt dar nevėlu, dar pavyktų išvengti globalios abiejų sistemų priešpriešos ir tikro pasaulinio dviejų nesuderinamų blokų karo.
Kol kas girdime įvairių, vis gausesnių gąsdinimų katastrofa; bet nereikia nė ypatingos futurologijos, kad matytum suvienytą pasaulinę antidemokratiją, užsimojusią išnaikinti, pribaigti nusilpusią pasaulinę demokratiją. Laiko klausimas, ponai ir ponios. Taip jau kitkart atrodo.
Kai kurias valstybes įpratę tituluoti demokratijomis, nesivaržykime įvardyti ir nedemokratijų. Kai kurias jų galime ir vadinti taip aptakiai, lanksčiai (arba „korektiškai“), viso labo tik nedemokratijomis. Kitas, kurios skelbia radikalias, agresyvias programas ir jau kariauja fanatikų karus prieš demokratijas, vergia savo tautas, reikia ramiai vadinti antidemokratijomis ir nekapituliuojant formuoti realistines bendravimo su jomis nuostatas. Gal tegul kuičiasi atskirame aptvare.
To nedarydamos demokratijos pasirodytų neadekvačios istoriniam išmėginimui ir neatsakingos nūdienės civilizacijos ateities požiūriu. Tegul mūsų šios dienos konferencija pradeda formuoti, bent mintyse, adekvačių ir norinčių ginti demokratinę tapatybę pasaulio šalių bendriją. Geriausiai – koaliciją. Tebūnie visiems pamoka JTO moralinis žlugimas. Ten šiandien kartu su žmonių valstybėmis posėdžiauja žmogėdros.
Nebijokime demagogų ir manipuliatorių, kurie savigyną visuomet pavadins „nedraugiškumu“ ir agresija, o patys kalkuliuos, kiek dar laimėjo laiko savo brandinamai ofenzyvai ir planuojamai pergalei. „Galutiniam sprendimui“, kaip sakyta senais gerais laikais.
Kalbu apie visuotinę, globalią antidemokratizmo tendenciją.
Tačiau matykime ir metodus valgyti demokratijas po vieną, suardant iš vidaus. Tą būdą paskelbė Leninas ir pradėjo nuo Rusijos.
Ten susitelkė ypatinga grėsmė šių dienų demokratijai kaip žmonių renkamai valdymosi sistemai, kuri atsakinga visuomenei.
Ji gali būti panaikinta (mokė Leninas) ir pavienėje valstybėje be išorės užpuolimo neva demokratinėmis, o atvirai smurtinėmis tariamai savos „liaudies valdžios“ priemonėmis.
Taip atsitiko Rusijoje 1917 metais, kai atėjo komuna ir Leninas. Pamatysim, kas įvyks mūsų laikų Amerikoje.
Receptūra gana paprasta: masių pyktis; medijų ir agitatorių kvaišalai; nenoras mąstyti bei tartis, o noras ir malonumas daužyti.
Pamatysim, kaip tai veiks Amerikoje. Šiai griuvus, Europa bus tik juoko darbas.
Revoliucionieriams kartais atrodo, jog tereikia stuktelėti.
Europa ir demokratiniai Vakarai (paskelbti mirtinais Rusijos priešais) pakankamai apsigavo ir mindžikavo nematydami XXI amžiaus posovietinės ir pojelcininės Rusijos fundamentalistinio revanšizmo. Deja, toleravo net atvirą ginkluotą agresiją. Kadaise vien gąsdinimas agresija buvo jau įvardijamas kaip draudžiamoji agresija. Dabar dėkojame, kad nors nebombarduoja. Bent mūsų, išgąsdintųjų. Terorizuojamų. Grobikiškas ir nežmoniškas, genocidinis Kremliaus karas prieš Ukrainą, kuri pasirinko demokratiją, todėl turi būti sunaikinta („Ukrainam delendam esse“), vyksta tik tariamai kitur. Ne, tai Europa ir paskutinė riba demokratijoms rinktis savo likiminio adekvatumo nuostatą.
Ir išeiti į gladiatorių areną pakėlus antveidžius.
Demokratijoms ir pusiau demokratijoms tenka ir teks apsispręsti, telktis, gintis ir laimėti. Kitaip ši civilizacija neišliks. Antidemokratijų, jau realiai besivienijančių antidemokratijų agresija prieš visus kitus turi būti izoliuota ir sustabdyta.
Kam, kodėl? Kad išliktų mūsų tikėtoji taikos ir kūrybos civilizacija. Tikiu, kad nenorime alternatyvių karo ir griovybos ideologijų bei praktikų. Jų pergalė reikštų tautų vergijas ir žmogaus vergiją, tariamai pranašesnę ekspansijoms negu laisvė. Čia būtent yra vertybinė skiriamoji linija.
Tegul šalys, kurios svyruoja, regi atviras duris ir galimybę pasirinkti: žmoniškumą, ne smurtą, ir demokratiją, ne tironiją. Jeigu planetą pasidalys kelios, kaip sakoma, „efektyviau veikiančios“ tironijos, jos tą pačią dieną puls kita kitą.
Todėl ir mūsų „Titanike“ būtų patraukliau matyti oriai, nors ir fatališkai, koncertuojantį skęstančiųjų orkestrą; patraukliau negu milijonus žiurkių, puolančių vienos kitas. Galimai net anksčiau, negu į mūsų karus įsikiš visagalė Gamta – visuotinis atšilimas, amžinojo įšalo virsmas pražūtingu dumblu.
Tikėkim, gerbiami demokratai, kad dar yra pasirinkimas.
Cituota ir atpasakota LRT.lt, 2022-11-10