Kažkas ir toliau nervuojasi

Triukšmas nepadeda nei gauti informaciją, nei joje susivokti. Tai sakau ne apie senuosius laikus, kai spectriukšmas blokuodavo „Amerikos balsą“ ir BBC, kad laisvieji sovietų šalies piliečiai neišgirstų, kas kur įvyko. Kiek reikės, jiems bus pranešta vėliau, o kad „nuo informacijos TASSo mums vidurius tąso“ (įrašas ant Sausio barikados), tai čia ne TASSo problema. Taip tada sovietų manyta ir daryta.

Triukšmai bei gandai spaudoje tebelydi ir Lietuvos Vyriausybės formavimą, ir Europos Sąjungos problemą atnaujinti derybas su Rusija šiai neįvykdžius pažadų po aktyviosios karo stadijos Gruzijoje. Priešingai, į okupuotas Abchaziją ir Pietų Osetiją privežė dar daugiau kariuomenės. Išvesti už rugpjūčio 7 d. ribos? – Neišvesim! Tiesiog pasakyk, Europa, kad juoda yra balta, ir pirmyn.

Norintieji paklusti jautėsi prastokai, todėl vis dar nervuojasi. Nustatė, kad balsavimo ir visų šalių narių sutikimo nereikia, tai vadai patys darė teigiamą sprendimą neva po bendro pasikalbėjimo. N. Sarkozy pasirašė puslapėlį, ir viskas. Lietuvos filosofinis skėstelėjimas rankomis – mes manom kitaip, bet jūsų valia spręsti – neturėjo kelti didelių problemų, net jei jį replikomis palaikė, turimomis žiniomis, Estijos, Švedijos, Lenkijos, Čekijos ir dar kai kurie atstovai. Skėstelėjo penkiese ar aštuoniese, na, ir kas? Didieji paskelbė, kad derybos dėl draugystės bus tęsiamos, ir audrelė turėjo baigtis. Tačiau matome, kad ir toliau padėtį gožia triukšmas ir nervai. Net mūsų spauda linkusi veikiau peikti savo šalį, kam turėjo nuomonę ir nenoromis (with reluctance– pagal Financial Times) sutiko su sprendimu atnaujinti derybas. Nejau reikėjo vaidinti, kad pritari ir džiaugiesi?

Kodėl nervuojasi tie, kurie spaudė Lietuvą (irgi pažymėjo Financial Times), nors jos pritariančio džiūgavimo nė nereikėjo, geriau atsakytų psichologai. Kodėl nervuojasi ir barasi lietuviški apžvalgininkai nevengdami nė demagogijos (pavyzdžiui, apie Lietuvos pralaimėtą balsavimą, kurio visai nebuvo), tegu atsako politologai ir propagologai. Nei čia baisi izoliacija, nei „betoninės“ Lietuvos katastrofa. Kas kita – Rusija. Verždamasi gilyn į kitą valstybę, okupuodama ir bombarduodama, ji paskleidė tokią savo charakteristiką, kurios nepakeis jokie pranešimai, kas pirmas iššovė. Rusija arogantiškai pašiepė ES „disidentus“, betgi tai jos pačios tęstiniai papročiai. Disidentus norėtų išnaikinti. Kita vertus, įdomus ir ES Tarybos pokalbių rezultatas. Mėginkim pro tebesitęsiantį triukšmą jį šiek tiek išgirsti ir įžvelgti.

Lapkričio 14-ąją Nicoje tiesiog pranešė Rusijai, kad nutarta atnaujinti derybas. Anot komisarės B. Ferrero-Waldner, partnerystės sutarties derybos, sustabdytos dėl Rusijos įsiveržimo, galės būti tęsiamos po Rusijos ir Gruzijos pareigūnų susitikimo Ženevoje, taigi kada nors vėliau. Lyg ir gruodį. Lietuva ir sakė – per anksti, verta kiek pagalvoti. Tegu tik susitinka pirmiausiai Ženevoje, linkėkim sėkmės. Vieną sykį susitikimas, neva pirmasis, jau sugriuvo, kai Rusija pareikalavo, kad jame dalyvautų dar dvi pseudovalstybės, beje, abi pačios Rusijos okupuotos. Maskva su klientais gali to pareikalauti ir vėliau, o kad Europos Sąjunga jų nepripažįsta, tebelaiko Gruzijos dalimis, tai Ženevos derybos lemiamu momentu įstrigs, ir galų gale kalta liks Europos Sąjunga. Jeigu ES galų gale pavargs, nusileis ir čia, ko tikisi Kremlius, tai Abchazija ir Pietų Osetija, kare galutinai išvalytos nuo gruzinų, gaus ne kokio Hamaso, bet visos Europos Sąjungos de facto pripažinimą! Dėl tokio laimėjimo, kaip sakė Kremliaus politologas A. Duginas, norisi ir mirti, ir žudyti. Tačiau kol kas nepanašu, nors dalinių laimėjimų Rusijos diplomatija jau turi. Lapkričio 19 d. Ženevoje įvyko tiesioginės derybos tarp Rusijos ir Gruzijos delegacijų dalyvaujant Europos Sąjungos, JTO, JAV, ESBO, taip pat Pietų Osetijos ir Abchazijos atstovams. Pastarieji vadino save delegacija, o pranešimuose kalbama apie „visus dalyvius“, „aštuonias puses“, tuo būdu separatistus įvardijant kaip dalyvaujančią šalį arba pusę, nors be vėliavėlių. Ar buvo kaip nors atskirai atstovaujami Rusijos išvarytieji gruzinai (iš Abchazijos išvaryta dauguma gyventojų), neaišku. Gruzijai lojalių osetinų administracijos vadovas Sanakojevas iš Pietų Osetijos, šią vasarą sprogdintas, bet likęs gyvas, dalyvavo. „Nugalėtojų“ aistras šaldo naftos kainų kritimas ir finansų krizė su bręstančiomis žmonių socialinių protestų problemomis. Rusija jau pasirengė malšinti savus, rusus. Kaukaze gal nebepuls. Žinoma, kariuomenės iš užimtų žemių neišves labai ilgai, galbūt dešimtmečiais, bet negi dėl to turim sakyti, kad jau išvedė? Be reikalo priartėjusius prezidentus apšaudo, kokį eilinį policininką nušauna, kaip kadaise mūsų Gintarą Žagunį. Nebegalėdama kartoti, kad Rusijos įsipareigojimai įvykdyti, ES aukštoji diplomatija gudrauja: atseit, jie vykdomi...

Europos Sąjunga, beje, galėjo nedrąsiai paklausti: kodėl globėja Rusija neleidžia abiem Osetijoms, federacinei ir „nepriklausomai“, jungtis į vieną nepriklausomą respubliką?

Kai pirmininkauti ES ateis, vietoj Prancūzijos, racionalesnė ir paprastesnės retorikos Čekija, tada gal ir paklaus. O kol kas Lietuva nieko blogo niekam nepadarė. Kaltės kirminėlis gal kiek vargina Tbilisio miestą apgynusią, po to besiblaškančią ir nutarusią pataikauti Prancūziją, bet tai jos kirminėlis. Svarbu, kad nebaustų Gruzijos, o mes kaip nors. Yra naujų dalykų didžiųjų nervams gadinti, ir jie kyla ne iš Lietuvos.

Skirta savaitraščiui "Atgimimas", 2008.11.20