Avinėlių tylėjimas

 Avinėlių tylėjimas

 Įsidėmėjau kadaise filosofo B. Russelo mintį, kad atsiminimai nėra praeities faktai. Tai dabarties faktai. O faktų nutylėjimas – irgi faktas. Galėtų apie tai mąstyti buvę komunos ir okupacijos kolaborantai, kurie noriai skelbia atsiminimus, kaip jie „ir tada“ tarnavę Lietuvai.

Tegu. Bet štai laikiau rankose gana aukšto sovietinės LSSR pareigūno Viliaus Kazanavičiaus knygą „Neišsiųsti laiškai“. Tai asmuo, kuris 1990 metų kovo dienomis, tuoj po atkuriamos nepriklausomybės paskelbimo, dalyvavo slaptuose „buvusiųjų“ pasitarimuose. Aptarinėta, kaip lengva būtų nuversti Sąjūdžio blogiečius, užgrobusius valdžią, ir sugrąžinti normalią LSSR.

Turį pakankamai jėgos, reiktų dar mobiliojo radijo ryšių tinklo ir Maskvos valdžios pritarimo. Tokį signalą būtent ir siuntė Maskvai (jis išliko kaip žvalgybinė įvykių suvestinė, ne kartą skelbta mano knygose).

Taigi V. Sakalauskas ir V. Kazanavičius iš paskutinės LSSR vyriausybės, generolas A. Žitnikovas (SSSR VRM divizijos vadas Vilniuje), LKP pareigūnas V. Komisarenko (A. M. Brazausko patarėjas) tarėsi, informuodami parašiutininkų vadą generolą O. Pikauską, kokių pajėgumų reikia tuoj pat nuversti Sąjūdžio ekstremistus, užgrobusius valdžią Lietuvos Sovietų Socialistinėje Respublikoje. Apie valdžios užgrobimą, „kaip istorinę klaidą“ netrukus parašė ir sąjūdininkas A. Juozaitis. LSSR KGB vadas R. Marcinkus jau kovo 10 d. įsakymu buvo sudaręs greitojo reagavimo grupes. Pučo poreikiai konkretūs. „Vadovybės štabo mašina, kilnojamosios radijo stotys ir 3000 šarvuotųjų liemenių“. Karinių dalinių galios tūkstančiais, jas išvardija generolas O. Pikauskas. Priedo reiktų atidaryti pataisos darbų kolonijas su 8397 nuteistųjų ( chaosui!) ir, be abejo, reikia pritarimo iš Maskvos. Be „Centro“ pritarimo gyventojai, nepritariantys nepriklausomybei, nesiimsią veiksmų.

Perversmo tikslu ir siųstas pranešimas į Maskvą apie įvykius bei kovos parengtį. Kovo 11-osios Lietuva galėjo būti sunaikinta jau kovo 12–13. „Laiko pasirengti ir veikti – para“ (O. Pikausko pranešimas).

Tačiau M. Gorbačiovą tomis dienomis Maskvoje turėjo rinkti SSRS prezidentu, todėl aukštosios sankcijos sovietų pučui Vilniuje negauta.

Ar buvo šis ankstyvasis sąmokslas prieš ką tik atkurtą Lietuvą bent kiek tiriamas, ar kelti kam nors kaltinimai, ar pradėtos bylos dėl valstybės išdavimo? Ne, nieko to niekad nebuvo. Naujoji nepriklausomos Lietuvos prokuratūra turėjo kitų rūpesčių, jai pačiai reikėjo apsiginti nuo SSRS hegemonizmo, susitelkti apie AT skiriamą Lietuvos generalinį prokurorą Artūrą Paulauską.

Tad ir sąmokslo dalyviai išlipo sausi iš balos, nebent ir šiaip netekę nomenklatūrinių tarnybų. Vilius Kazanavičius, Maskvai paglobojus, išvyko SSRS diplomatinei tarnybai į Mozambiką (paskui V. Sakalauską). Grįžęs į apsigynusią nepriklausomą Lietuvą gaudavo aukštą valstybinę (!) pensiją. Komuna tebebuvo itin įtakinga.

Atsiminimuose jis peikia Sąjūdžio ekstremistus ir jų blogus darbus, priešiškumą komunai, bet apie regztą antivalstybinį sąmokslą savo 2005 m. knygoje neparašė nė žodelio. Pamiršo.

O gaila! Toks informacijos šaltinis.

Bet ir nutylėjimas – užmiršimas yra tolygus prisipažinimui.

Buvau nelaboje pusėj. Nelabojo.

 LRT.lt, 2022.10.30