Vytautas Landsbergis Delfi.TV laidoje „Iš esmės“, 2022-10-17
Vedėja Daiva Žeimytė-Bilienė: Šiandien kalbuosi su Vytautu Landsbergiu. Mes šįvakar kalbamės išvakarėse jūsų labai gražaus jubiliejaus, nors pats sakote, kad nelabai mėgstate gimtadienių.
VL: Gimtadienis yra varpo skambtelėjimas, kad paėjome pirmyn žinoma kryptimi.
Ved.: Šis jūsų jubiliejus yra ypatingu laikotarpiu.
VL: Aš to neprašiau.
Ved.: Net neabejoju, kad jūs to neprašėt, bet pats laikotarpis yra verčiantis truputėlį pamąstyti. Kaip ir kiekvieną gimtadienį žmonės dažnai susimąsto, kaip praėjo metai, taip ir šis laikotarpis ne vieną mūsų verčia permąstyti vertybes, pagalvoti, kas yra žmogiškumas, humaniškumas. Kaip jūs manote, ar išmoksim kokių pamokų?
VL: Sakote – permąstyti vertybes. Reikia turėti ką permąstyti, turėti kokias nors vertybes. Jeigu žmoniškumas dar yra klausimas, kurį reikia atrasti ir apmąstyti, tai mes esam labai toli nuo to, ko iš tikrųjų reiktų gyvenime. Nes tai viską lemiantis klausimas, ar mes apskritai egzistuosim. Jei nebūsime žmoniški, tai greičiausiai išnyksime.
Ved.: Bet turbūt sunku net išlaikyti sveiką protą gyvenant situacijoje, kokioje šiandien esame.
VL: Kas ją padarė, ar ne mes patys? Ir mums po to sunku. Tai kas mes tokie? Trenktuoliai? Kodėl patys sau taip padarom, kad mums būtų sunku?
Ved.: Jeigu kalbėtume apie karą, tai turbūt ne mes padarėm.
VL: Tam tikra prasme ir mes padarėm. Mes – tie, kurie nekariauja, bet leido į tą karą eiti, nestabdė kareivų, kurie grūmojo, grasino, ginklavosi, reiškė savo tariamas teises arba pretenzijas. - Kodėl jūs tokie, kodėl norit gyventi, kaip mums nepatinka? Kodėl jūs mūsų neklausot? O jeigu neklausot, reiškia, negerbiat!
Kareivos visą laiką buvo aršūs, bet buvo glostomi. Niekas jiems nepasakė: užsikišk su tomis savo kalbom. Ne, buvo mandagiai išklausomi. Tai anie ir įsismagino.
Ved.: O gal tai bandymas demokratinti tuos, kurie rodosi laukiniai, nesukalbami. Kurie spjaudosi, nori muštis. O su jais bandoma kalbėti žmoniškai.
VL: Galima pasidaryti išvadas, ar anie po to darosi žmoniškesni, ar dar įžūlesni. Kadangi jų nepasiunčia ten, kur yra Gyvačių sala, o su jais kalbasi ir sako: gal jūs vis tik mažiau žudykit žmonių, gal ne visais būdais žudykit, tik kai kuriais.
Mes patys esame keistame pasaulyje. Turėtų būti pasakyta: ne! Ne, tamstos, šitaip elgtis negalima. Mes jums neleisim. O neleisim - pradedant nuo žodžio ne!
Ved.: Yra sakančių, kad karas arba bus įšaldytas, arba net persikels į kitus metus, jeigu kalbame apie aktyvų ginkluotą konfliktą. Jūsų supratimu ir pamąstymu, koks galėtų būti realiausias scenarijus?
VL: Tai gali priklausyti nuo gerbiamo pono Pasaulio laikysenos, kaip jis žiūri į tą karą. Man regis, kad jis žiūri klaidingai. Jis į tą karą žiūri kaip į tam tikrą techninį, technologinį arba politinį procesą, bet nežiūri iš žmoniškumo pusės. Yra negailestingai žudomi žmonės, o [pasaulyje] kalbama, kas iš to gali išeiti, kiek dar jie atlaikys tautos žudymą ir viso gyvenimo griovimą. Griaunami miestai, miesteliai; išdeginami, užminuojami laukai, išnuodijami, kad gyvenimo nebūtų. O reaguojama į tai techniškai – ar užpuolikams tikrai sekasi daryti, ką jie daro. Iš dalies sekasi, iš dalies nelabai; tada džiaugiamės, kad ne taip labai sekasi daryti blogį. Bet per mažai kalbam apie tai, kad tai nepakenčiama, neleistina. Mes nepajėgūs neleisti. Ar tikrai? Ar tikrai mes visai nepajėgūs neleisti arba labiau neleisti, negu dabar. Juk ligi šiol tęsiasi kažkokie svarstymai, ar užpultajai šaliai reikia padėti tiek, kiek pagalbos ji prašo. Ar nereikia padėti, nes užpuolikas gali būti nepatenkintas. Ir užpuolikas gąsdina: jeigu jūs padėsit, tai jūs jau būsit konflikto dalyviai. Tai tu esi dalyvis, tu viską pradėjai.
Ved.: Ir ne tik tuo gąsdina. Gąsdina tokiais grėsmingais dalykais, kaip branduolinio ginklo panaudojimas.
VL: Taip, ir jam nepasako: tik pabandyk, ir tavęs apskritai neliks. Su tavimi nebus terliojamasi. Neprasidės derybos, kad nors tu numetei vieną bombą, bet antros nemesk. Ir tokių nesąmonių gali būti. Dabarty veikia tokios šėtoniškos jėgos ir tokie šėtoniški žmonės, kuriuos reikia taip ir traktuoti, ne kaip partnerius, kurie truputį neteisingai elgiasi. Gal jie pradės geriau elgtis. Gal jeigu jiems nepasiseks išžudyti visų ukrainiečių, tai jie pavargs ir pakeis savo nusistatymą, pradės ukrainiečius mylėti. Juk to nebus. Juos reikia sustabdyti! Bet tam reikia ryžto ir jėgos ir ryžto tą jėgą panaudoti. Ir panaudoti tiek jėgos, kiek reikia, kad būtų sustabdyti. Dabar klausausi pranešimų. Štai prieš porą dienų suskaičiuota: per vieną dieną Rusija 39 kartus raketomis smogė į Ukrainos miestus. Ir aš laukiu tęsinio: kiek kartų Ukraina smogė į Rusijos miestus? Pasirodo, ne. Arba Ukraina leidžia save niokoti, arba pasaulis leidžia, kad Ukraina būtų niokojama, o Rusijos jokiu būdu negalima niokoti. Nes ten yra žmonės, kurių gaila. O kam gaila ukrainiečių? Nelabai girdėti. Žinoma, yra tautos ir visuomenės, kurios remia, siunčia aukas, savanorius, veikia politiškai. Bet ar to pakanka? O jeigu to nepakanka, ir ukrainiečiai toliau žudomi, nes norėjo ir toliau nori gyventi kitaip, negu putinoidai, o putinoidams tai labai užgaulu, ir todėl ukrainiečiai turi būti naikinami. Kaip pasakė putinoidų vadas: „iki paskutinio ukrainiečio“. Ir pasaulis tai suvalgo nedarydamas išvadų, kad toks ligonis turi būti ligoninėje, o ne lakstyti su bomba rankoje.
Ved.: B. Jelcinas yra politikas, kur atvedė Putiną arba kurio dėka Putinas atsidūrė poste.
VL: Leiskit pasakyti iš karto: ne Jelcinas atvedė, o Jelcinui buvo pasakyta: paskirk Putiną, ir mes tave paliksim ramybėje.
Ved.: Jūs absoliučiai teisus dėl Jelcino šeimos įvairiausių reikalų, tikėtina, kad tai buvo tam tikro susitarimo reikalas.
VL: Jis pats jau buvo palaužtas žmogus. Jį palaužė, galbūt ir specialiai nugirdė. Mes dar ne viską žinome.
Ved.: Bet ko aš norėjau jūsų klausti, kadangi jūs matėte tą Rusiją – Jelcino Rusiją. Ar tuo metu buvo kokių nors demokratijos užuomazgų?
VL: Žinoma, buvo.
Ved.: Kai kurie jūsų kolegos, sakysim, Andrius Kubilius, ir dabar kalba, kad nereikia pamesti Rusijos demokratėjimo idėjos. Klaida, kai visi rusų tautybės asmenys, nesvarbu, kuo jie bebūtų, vadinami laukiniais, kas iš principo leidžia Putinui juos mobilizuoti. Kad visgi reikia padėti tiems, kurie nori keisti tą šalį.
VL: Nežinau, ar kas nors juos vadina laukiniais. Žinoma, gali taip su užuojauta ir gailesčiu vertinti, ką iš jų padarė. Jie buvo panašesni į žmones, o juos suzombino, suputino, padarė iš jų fašistus. Dabar ten viešpatauja rusofašizmas. Jie didžiuojasi, kiek jie sugriovė miestų ir žada sugriauti dar daugiau. Nužudyti ir išprievartauti dar daugiau, negu ligi šiol.
Ved.: Jūsų nuomone, ar reikia ten ieškoti kokios nors demokratijos?
VL: Nežinau, ar tai reikia vadinti demokratija. Pirmiausia reiktų manyti, kad galbūt ten dar gali būti žmoniškumo. Ar jie žmogėdros, žmogėdrų tauta, žmogėdrų valstybė? Galima pasakyti: valstybė teroristė tarp kitų valstybių. O teroristas laikosi tuo, kad jo bijo.
Ved.: Tad štai ko norėjau jūsų paklausti. Žiūrint į jūsų gyvenimą, esate jau pragyvenęs vieną karą, kuomet buvote mažas – Antrąjį pasaulinį karą. Po to okupacija. Taip sakant, matėte Rusiją visuose jos etapuose: nepriklausomybės laikotarpis, Gorbačiovo perestroikos Rusija, Jelcino Rusija. Jei kalbame apie šiuos etapus ir ieškome užuomazgų, ar Rusija galėjo būti kitokia, tai ar ji kada nors buvo kitokia, negu yra dabar?
VL: Turbūt beveik nebuvo. Bet buvo laikotarpių, kada tam tikra Rusijos mąstančių žmonių, žmoniškų žmonių dalis norėjo kitokios Rusijos, kitokio gyvenimo ir patys norėjo būti kitokie. Net prisimenant dekabristus, „tovarišč, ver, vzoidet ona, zvezda plenitelnogo sčastja“ – tikėk, ateis ta laimės diena, kai Rusija pabus, nusimes prievartos brudą – „i na oblomkach samovlastja“ – ant tironijos griuvėsių parašys mūsų vardus. Nors aš jau būsiu nužudytas, bet Rusija gali prisikelti, numesti tironiją ir tapti kitokia. Tokio tikėjimo būdavo. Ir kai buvo verčiamas carizmas, ir kai tuoj pat atėjo dar blogesnis reiškinys – leninizmas, bolševikų diktatūra su visais čekizmais, Raudonuoju teroru ir kitokiais dalykais, ir kai jau ėjo to teroro žlugimo procesas, buvo nemaža šviesių žmonių, kurie tikėjo, kad Rusija turi ir gali būti kitokia. Jie pasivadino Demrosija ir buvo mūsų draugai SSRS deputatų suvažiavime. Aš ten buvau ir mačiau, kad tai šviesūs žmonės, rusai, jie palaikė Lietuvą. Ir ne tik deputatai. Kai sausio mėnesį Vilniuje vyko žudynės, pusė milijono žmonių Maskvoje protestuodami išėjo į gatves. Tai buvo žmonės! Žinoma, jie dar nebuvo prigąsdinti, kad atlėks OMONas su guminėmis lazdomis ir visiems išdaužys smegenis. Pusei milijono gal ir nebūtų išdrįsę daužyti smegenų, o paskiau pripratino, kad geriau pakentėti, patylėti, nusileisti, kad tavęs nemuštų. Padarė tave vergu. Iš naujo. Tąsyk tas pusė milijono laisvų žmonių ir buvo neįveikiami, kaip mes Baltijos kelyje. Būtų buvęs tik juokas, jeigu atvažiuotų koks šarvuotis ir imtų barstyti proklamacijas. Panašiai kaip lėktuvai, kurie barstė proklamacijas. Tada sakiau: čia šiukšlynas, surinkit tas šiukšles. Jie nesugeba nieko daugiau, tik šiukšlinti. Gyvenimą, pasaulį. Šalin juos su visom jų šiukšlėm! Štai tokia buvo Sąjūdžio nuostata, ir mes tuo keliu ėjom. Ir Rusijoje buvo žmonių, kurie nenorėjo gyventi šiukšlyne.
Ved.: Tai kas nutiko?
VL: Ištiko revanšizmas. Teroristų, kagėbistų, militaristų, imperininkų, kurie kitokios Rusijos nenorėjo. Jie tik norėjo, kad jų Rusija nugalėtų ir valdytų - ir Europą, aplinkines šalis, o ateityje visą pasaulį. Jiems ta liga, tas virusas dabar suaktyvinta.
Ved.: Ar tai reiškia, kad Rusija yra amžina grėsmė pasauliui?
VL: Kol tebėra tokia Rusija, taip. Aš sakau: Rusija yra votis, vėžys, kuris plinta. Jam buvo leista plisti, jis buvo gydomas kompresais ir užkalbėjimais. Kai kas tiki, kad vėžį galima pagydyti užkalbėjimais. O kiti mano, kad reikalinga operacija.
Ved.: Bet ta operacija nebūtinai sėkminga.
VL: Bet ką nors daryti reikia. Antraip vėžys tave suės. Ir tas „tu“ gali būti visa žmonija, visa civilizacija. Jeigu ji nekovos įsitikinusi ir ryžtingai: ne, aš noriu gyventi. Atmetu vėžį. Naudoju spindulius, radiaciją, chemiją, naudoju chirurginį peilį.
Ved.: Bet nebūtinai pavyksta, profesoriau.
VL: Na, gerai, gali nieko nedaryti, manydamas, kad gal nepavyks, tai ko čia man kankintis, pasiimu baltą paklodę, susivynioju ir leidžiuosi į dugną. Tada tu iš viso nevertas gyventi, būti oriu žmogum, jeigu nekovoji su šėtono reiškiniu. Kas dabar vyksta Ukrainoje, tai [šių dienų] Rainiai, kur siautėja ginkluoti žmonės turėdami savo rankose beginklius, jų nekenčiantys ir juos žudantys, atėję visokiausiais būdais kankinti. Ko tik jie nesugalvojo tada, paskutinę Rainių miškelio naktį, kai jau turėjo bėgti iš Lietuvos, nes Vokietija jau buvo pajudėjusi, Lietuvoje jau vyko sukilimas, tik Telšiuose, deja, sukilimo pagrindai buvo pakirsti, todėl kalėjimas negalėjo būti išlaisvintas. O anie bėgdami keršijo už savo niekšingumą, už baimę, už tai, kad turi nešdintis.
Ved.: Profesoriau, dabar antras karas jūsų gyvenime.
VL: Aš manau, kad tai tas pats karas.
Ved.: Tas pats. Tad štai ko norėjau jūsų klausti. Ar nebūna jums, suprantančiam, kas yra ta Rusija, noro pasakyti: ar aš jums nesakiau?
VL: Neįdomu. Čia toks labai nusivalkiojęs posakis: ar aš tau, sese, nesakiau? Ir kas iš to, kad sakiau? Kas nuo to keičiasi? Jeigu sesė norės pagalvoti, tai gali pagalvoti ir be tokio baksnojimo. Badymas pirštu kartais nuteikia priešiškai. Jeigu parodė pirštu, tai pagalvoti dar sunkiau. Jeigu pats prieini prie kokios nors abejonės ar minties, kuri kada nors buvo girdėta, bet dabar ji jau mano. Buvau girdėjęs, o dabar apie tai galvoju, sugalvojau ir darau. Tai tikresnis dalykas, negu daryti todėl, kad tau bakstelėjo pirštu. Ir dar apkaltino. Žmogus yra silpnas padaras, ir jame labai dažnai kyla pasipriešinimas. Tada atmeti.
Ved.: Maždaug: ko čia man aiškini?
VL: Jo. Tu čia man nieko neaiškink.
Ved.: Buvo pasakyta jūsų įdomi mintis, kad tai nėra antras karas, tai - tas pats.
VL: Aš visą laiką tą sakau, tik niekas negirdi. Tas pats karas, vadinamasis pirmasis, jis tęsiasi. Su pertraukėlėmis persiginklavimui, persiprojektavimui, kaip kas su kuo, o vis tiek į tą patį tikslą: kaip viešpatauti pasaulyje. Ir tuo apsaugoti save. Nes jeigu yra kitų, kurie pakankamai stiprūs galbūt viešpatauti, tai man negerai. Aš bijau, o jeigu ko nors bijau, tai to nekenčiu ir manau, kad geriausia būtų jį sunaikinti. Arba kad jis kokiu nors būdu būtų sunaikintas. Tada man bus ramu. Čia bloga laikysena, bloga nuostata.
Ved.: Kaip ryškiausiai prisimenate tą patį karą, tik po pertraukos? Kai anas karas prasidėjo, jums buvo aštuoneri?
VL: Dar mažiau – septyneri metai. 1939 metais man buvo septyneri. Turbūt nelabai ką sugalvodavau, bet pagrindiniai dalykai turbūt buvo aiškūs. Yra blogis ar piktoji dvasia ar pikta galia, kuri ateina ir atneša blogį. Yra pavojus, nežinia, kas gali įvykti, dar nė neįsivaizduojant visų baisybių, kurios galėjo įvykti ir paskui įvyko. Bet jau buvo signalas, kad griūna pamatai ir visuma. Kaip ir dabar - griūna pamatai, kurie atrodė sumontuoti pasauliui kaip nors gyventi toliau ir siekti geresnio susitvarkymo, daugiau taikos ir laimės. Atrodė, kad tie pamatai apgalvoti, padaryti, tik reikia pagal juos gyventi. Bet ateina veikėjai, kurie pasako: velniop tuos jūsų pamatus. Jie neteisingi, dabar aš turiu viešpatauti. O ne kokie nors jūsų principai.
Ved.: Yra toks, kaip sakoma, dežavu jausmas.
VL: Tai amžinas dalykas. Vienas Renesanso laikų filosofas rabinas pasakė: visa tai jau buvo ir ne po vieną kartą. Jis ir tą dežavu paskelbė.
Ved.: Istorija linkusi kartotis.
VL: Arba, kitaip sakant, žmonės yra tie patys, tokie patys ir visąlaik malasi savo klaidose, ydose ir nesugebėjime susitvarkyti geriau, žmoniškiau. Labai patrauklu galvoti, neva galima jėga padaryti, kad būtų geriau. Toks buvo komunizmas ir bolševizmas. Tai tas pats fašizmas. Ten rudas, čia raudonas. Kaip dainelėje: „Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva“. Beje, čia lietuvių liaudies išmintis. Liaudis buvo išmintingesnė už tuos, kurie sprendė: ai, mes geriau su tais; ne, mes geriau su anais. Žmonės, žiūrėkit, jie abu tokie patys.
Ved.: Galvoju: per visą gyvenimą jums tas rytinis kaimynas kaip kokia uodega, kaip tam tikras nuolatinis priedas. Jeigu kalbėtume apie jus.
VL: Gerbiamas Algirdas Mykolas mums ir viešai aiškindavo: mes negalim niekur pasidėti nuo tos padėties - jau pats Dievas taip sutvarkė, kad turim tokį kaimyną ir su juo reikia gyventi. Gana patogi pažiūra: ko čia tiek daug spurdėti.
Ved.: Bet jums juk nesinorėjo nespurdėti?
VL: Man atrodė, kad nespurdėti yra neoru, kaip dabar sakoma, negarbinga, gal niekinga, tartum prašytum pasigailėjimo, pripažindamas kito viršenybę. O toji viršenybė eina iš jėgos. Tada tu pripažįsti jėgos viršenybę pasaulyje, ir vėl ramiausiai važiuojame į akmens amžių: kieno akmuo didesnis, tas – ponas. Nes aš su savo akmeniu sudaužysiu tavo galvą, ir tada man bus ramu. O tu gali pasirinkti, ar nori eiti į pragarus su sudaužyta galva. Kaip dabartinis Rusijos valdovas yra pasakęs: jūs eisit į pragarą. O mes, jeigu ir turėsime sudaužytą galvą, eisime į dangų. Toks ajatola dabar valdo Rusiją. Kažkuris senovės išminčius pasisakė, kažkas apie jį sakė: jis laimingas, nes mato, kad jo sūnus eina tiesos keliu. Ne tai, kad jo sūnus labai turtingas, galingas, jo sūnaus visi bijo, ir todėl tas išminčius laimingas. Ne, jis laimingas, kad sūnus eina tiesos keliu. Būtų labai gerai, jeigu būtų daugiau taip matančių vertybes.
Ved.: Kaip ir sakiau, viskas susiveda į žmogų. Valstybę kuria žmonės, pasaulį kuria žmonės. Viskas yra humanizmas, apie ką su jumis kalbamės.
VL: Galima ir taip pavadinti. Aš sakydavau: žmogaus kokybė.
Ved.: Taip. Tai kokia, jūsų manymu, šiandien Lietuvos žmonių kokybė?
VL: Sujaukta. Nėra visai išnaikinta, bet labai daug drumzlių ir sutrikimo; nenoro pasirinkti tiesos kelią yra be galo daug. Atsimenu iš vaikystės patarlę: o ko čia man daug sukti galvą? Arklys turi didelę galvą, tai tegu jis ir galvoja. Patogu.
Ved.: Kai matom viešųjų žmonių tokių pavyzdžių, tada nekeista, kad ir visuomenės protas susijaukia. Matom kažkokių nesutarimų lygioje vietoje, apsipešiojimų, nusišnekėjimų, matom negražių dalykų. Visuomenė nėra vien visuomenė. Visuomenė turi demokratiškai išrinktą valdžią.
VL: Tai nereiškia, kad ta valdžia yra aukštesnė už visuomenę. Būtų gerai, kad ji būtų pavyzdingesnė savo išmintimi, įžvalgomis ir dorovės supratimu, nemeluojanti (gal tai utopija). Būtų gerai, kad taip būtų. Tačiau tai priklauso ir nuo visų žmonių, kurie arba brangina tuos dalykus, arba nebrangina, palieka savieigai arba palieka kaip kito pasaulio reikalus. Ten valdžia, o čia – mes. Mes buvom stiprūs, kai nebuvo skirtumo tarp mūsų, sąjūdininkų, - bet tų sąjūdininkų buvo milijonai, - ir valdžios. Aš tada buvau valdžioj ir užteko per televiziją pakviesti: ateikit, žmonės, ir apginkit savo valdžią, nes kitaip turėsit svetimą. Ir žmonės puikiai suprato, jie atėjo ir apgynė. Jie norėjo toliau turėti savo valdžią. Jie negalvojo: a, mums nusispjauti, visos valdžios blogos, tegu jie ten tarpusavy aiškinasi visokias razborkes. Ne, žmonės skyrė, kur tiesa, kur melas, kurie verti pasitikėjimo, o kurie ne. Tada pasitikėjimas buvo didžiulė jėga, stipresnė už šarvuočius.
Ved.: Gal čia yra paaiškinimas, kodėl taip buvo. Žmonės buvo pavargę nuo priespaudos, ir laisvė buvo esminis oro gurkšnis. Dabar mes gyvename laisvai ir nebesuprantame, kas yra gyventi nelaisvai. Kaip sakant, sukurta komforto zona. Ir tada pradedame ieškoti sliekų smėlio dėžėje.
VL: Nėra ypatingos komforto zonos. Tai matome ne tik smurto viešpatavime ir paties žmogaus nuosmukyje. Turbūt išsivadavimo laikais žmonės daug daugiau ėjo padėti vienas kitam, paduoti ranką, palaikyti. Einam kartu, ir mes nugalėsim. O paskui ėmė veikti senas virusas: o kas man iš to, o kodėl aš turiu jam padėti? Todėl, kad tu nesupranti, jog padėdamas jam, tu padedi pačiam sau. Manai, kad gali atskirti jį, tegul jis skęsta, murdosi, tegu jį kankina, kryžiuoja, bet manęs tai neliečia, ne mano reikalas. Pranciškus priminė žmonėms pirmąjį klausimą, kurį gavo pirmųjų žmonių vaikai. Vienas jų vadinosi Kainas. Dievas jo paklausė: kur tavo brolis? O Kainas atsakė: koks mano reikalas. Jau buvo tą brolį užmušęs. Bet nedrįso pasakyti tiesos. Kur mano brolis? – Aš jį užmušiau. Man jis nepatiko, ir aš jį užmušiau. Dabartiniai žmonės gal taip ir pasakytų. Ir net vadai. Nesidrovėtų. O Kainas pamelavo, nes jam buvo nepatogu pasakyti tiesą. Tai ar mes nuo Kaino pagerėjom, ar dar pablogėjom? Jeigu tau ko nors gaila, tai tu myli, tu gali būti išgelbėtas.
Ved.: Dėkoju, Profesoriau, už pasidalinimą mintimis.
VL: Ir aš dėkoju už galimybę pasikalbėti ir pagalvoti, nes visada kalbėdamas dar ką nors galvoji.