Michailas Gorbačiovas – ne lygis

Michailas Gorbačiovas – ne lygis

          „Jis vadovavo mūsų šaliai“, sako V. Putinas užuojautos telegramoje dėl M. Gorbačiovo mirties.

          Mūsų šaliai, tad ir „mūsų kagėbynui“, ne kitaip. O gal kagėbynas jam vadovavo? J. Andropovas jį parinko.

          Dėl bent trejų žinomiausių žudynių trijų šalių sostinėse – Tbilisyje, baku ir Vilniuje – M. Gorbačiovas tiesiogiai vadovavo darant lemtingus sprendimus. Prieš tai dar Kijevą pakišo po Černobylio radiacija – švęskit, broliai ukrainiečiai, Gegužės pirmąją.

          Vos dviem dienom praėjus po Tbilisio žudynių jis aiškino Vokietijos socialdemokratų lyderiui H. J. Vogeliui: „Mes turėjom imtis tvirtų veiksmų“ (oficialiai: 19 nužudytų, daugybė sunkiai sužeistų išgaląstais kastuvėliais ir apnuodytų).

          Šių 1989 m. balandžio 8-9 d. veiksmų tyrime, kuriam ir SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo komisijai vadovavo Anatolijus Sobčiakas, pasakyta:

                   „Sprendimas siųsti kariuomenę buvo padarytas SSKP Centro Komiteto posėdyje 1989 m. balandžio 7 d.“ - ar generalinis sekretorius miegojo?

          Tie sprendimai, ką nustatė A. Sobčiako komisija, „buvo padaryti šiurkščiai pažeidžiant įstatymą“. Suprantama, šalies ir karinių jėgų vadovui neteko nė krislelio atsakomybės. Tik liaupsės ligi šiol, kad nenužudė kur kas daugiau.

          Baku žudynės įvyko 1990 m. sausio 20 dieną, kai 19-os dienos naktį SSRS kariuomenė įžengė į Azerbaidžano sostinę ir kitas respublikos vietoves. Šimtai žmonių buvo nužudyta, o tūkstančiai patyrė baisias kareivių žiaurybes.

          Tai iš oficialaus Azerbaidžano Respublikos parlamento nutarimo, priimto po ketverius metus trukusio nuodugnaus tyrimo. „Pagrindinis tikslas buvo sutriuškinti Liaudies Frontą ir nušluoti jėgas, kovojančias už nepriklausomybę“.

          Aplinkybės, įskaitant SSRS Konstitucijos 119 straipsnio pažeidimą, „patvirtina, kad ši karinė ir politinė akcija buvo atvira agresija ir nusikaltimas prieš azerų tautą, įvykdytas SSKP vadovybės, sovietų valstybės ir asmeniškai Michailo Gorbačiovo“.

          Tai nėra nuomonė, tą sako oficialus Azerbaidžano Respublikos Nacionalinės Asamblėjos 1994 m. kovo 29 d. aktas – Nutarimas,

          Ir ateina Vilnius. Keturiolika nužudytų (iš tikrųjų daugiau), daugybė sužeistų.

          Ilgai kartojęs pasakėles neva miegojęs, nežinojęs, pastaraisiais metais Gorbačiovas jau atšaudavo įkyriems žurnalistams „pats nedavęs įsakymo“. Tačiau tu leidai, vyriausiasis vade. Ir kai tau Sausio 13-osios naktį paskambimo Borisas Jelcinas: “Sustabdykit šią bjaurastį!“ – tu nestabdei, leidai žudyti toliau.

          M. Gorbačiovo patarėjas ir biografas Andrejus Gračiovas, pats patyrinėjęs Vilniaus mūšio situaciją anoje artimoje aplinkoje, rašo:

          „Patikėjęs, kad jo šalis iš jo laukia stiprios rankos politikos, spaudžiamas Kriučkovo, Pugo ir Jazovo, galiausiai Gorbačiovas pasidavė, pamojo ranka: mėginkit. „Darykit, pažiūrėsim [koks bus rezultatas]“. Daugiau ir nereikėjo. Operacija pavergti Gorbačiovą prasidėjo sėkmingai.“

          Tuo laikotarpiu jis dar būtų galėjęs tarti: „ne“, dar ne visiškas kagėbistų-putinistų kalinys, kuriam galima liepti kad ir palaiminti Krymo užgrobimą.

          Kokia išvada? Deja, nepalanki. Ne lygis.

          Jis liko nusikaltėlis, niekada nepatrauktas teisinei atsakomybei. Tik pastaraisiais metais, po trijų dešimtmečių, Lietuvos teisėtvarka vargais negalais ryžosi imtis veiksmų, nusiųsti įtariamajam reikiamus proceso dokumentus.

          Dabar mėgina nutraukti iš esmės vos pradėtą civilinę bylą, nors egzistuoja atsakomybės tęstinumas. Kodėl?

          O klausimų vis vien gausu.

          Netekęs valdžios, M. Gorbačiovas liko izoliuotas ir kontroliuojamas. Ypač putinijoje – savotiškas politinis belaisvis. Niekas nežino, ar pasiekė jį tarptautiniai teisininkai.

          Net Westiminsterio teismas, į kurį kreipėsi Vladimiras Bukovskis (pritarė ir parėmė V. Landsbergis), kad Londone viešintį M. Gorbačiovą privalu dėl Vilniaus žudynių bent apklausti, skubiai ir melagingai nusiplovė rankas.

          O ar jis pats sąmoningai atsisakė padėti teisingumui, bendradarbiauti su Lietuvos teisėtvarka, ar jam to neleido zonos prižiūrėtojai?

          Ar buvo jis bent informuojamas apie kvietimus padėti tyrimui?

          Ar jam leisdavo skaityti adresuojamus jam laiškus, gal net atsakyti į juos? (Pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio). Tikriausiai, ne. Zona yra zona.

          Veikiausiai nė pats neprotestavo, nereikalavo informacijos ir komunikacijos laisvės.

          Ar jo 1991-2021 m. archyvas bus prieinamas istorijos tyrėjams?

          Pagrindinis šių dienų Rusijos istorikas tikriausiai to niekad neleis. Tik ir jis neamžinas.

LRT.lt, 2022-09-07