Uralo siena, Uralo bunkeris

Uralo siena, Uralo bunkeris

          Mąstantis pasaulis jau suvokia, kad šimtamečiai Rusijos istorijos konceptai – žlugę.

          Nėra ir nebus Rusijos „iki visų jūrų“, juolab – „Rusijos be sienų“, kai tariamai nacionalinė teritorija suvokiama kaip mobili ir tolydžio auganti. Kiek užėmiau – tiek yra mano.

          Pastarąjį žodį rašant kabutėse, o juolab matant šių dienų Kremliaus „realiąją politiką“ su triumfuojančio negailestingumo griuvėsiais aplink, - kai „mano“ yra vis nauji gretimų teritorijų griuvėsiai, o Rusija pučiasi (norėtų pūstis) kaip globalaus griovimo monstras, jei ne Dievo bausmė žmonijai – negausu vilčių, kad ši šalis ar persigimusi tauta pati pakiltų iš mirties patalo.

         Fizinė mirtis ateis po dvasinės, o šią, veikiau realiąją agoniją, kaip tik matome.

         Kadaise atrodė, bent man, kad kito – ne rusų pasaulio – savivoka ir konceptuali savigyna nuo monstrinės deržavos galėtų pažadinti ir jos nebe žmogėdrišką, o žmonišką savivoką. Juk nebus nė pasaulinės raudonosios komunos, nė viešpataujančios globalaus teroro Rusijos, tad gal pasirenkam gyvenimą? Sugyvenimą? Sambūvį – buvo atrastas net žodis, jeigu ne veidmainiškas. Ne feikinis, kaip dabar sakome, bet ar ką nors galvojame?

         Juk mirties alternatyva tėra viena – gyvenimas. Ir atvirkščiai.

         Todėl atrodydavo, kad didįjį ligonį dera palikti jo lovoje. Tarkim, iki Uralo (kai pačiam ar jo ligai nepakanka net iki Ramiojo vandenyno), ir tegul tas organizmas apsisprendžia atskirai nuo likusiojo pasaulio.

         Išliks ar neišliks? Dievas – Gamta žino geriau. Bet šioji nepavykusi deržava funkcionuotų nebūtinai kaip skenduolis ant žmonijos kaklo. Jeigu tik europinėj daly, šiapus Uralo sienos, gal imtų busti Rusijoje koks nors europinis mąstymas.

         Carui skelbiant kažkokį fantastinį eurazinį rusišką carizmą ir šventąjį karą kaip priemonę, kiti pasirengė stabdymo karui. Jie dar nori gyventi, suprantama. Ir mes su jais, ne su žmogėdromis. Kai caras Urale įsirengė globaliojo karo vadavietę – bunkerį, iš kurio išlindęs po visuotinio karo jau skaičiuosiąs pergalės griuvėsius, - jam paaiškinta, kad nėra tokios gelmės po Uralo uolienomis, kurios nepasiektų didžioji chirurginė operacija.

         Ir jis, caras su savo carizmu, bus ten sutraiškytas kaip pasaulinė blakė. Pati blakė šaukia, kad tai genocidas, kuris vykstąs jau dabar, kai kiti atmeta „rusų pasaulį“. Šis užsiimąs ir vėl pasaulinės viešpatijos idėja, bet į propo šauksmą netrukus jau niekas nebekreips dėmesio, nesivels į durdomo gaminamus debatus.

         Ši įstaiga ir velnio kūrinys jau pasiūlė pasaulinį „dialogą“ jėgos veiksmais, ne plepalais, ir tai gali tapti naujosios istorijos tikrove.

         Joje nebebus jokio išganingojo Uralo bunkerio.

 2022-08-03