Sienų karas

Sienų karas

          Po Sausio 13-osios puolimo ir provalo kremblėnai perėjo į teroristinį sienų karą. Tai laikotarpis nuo 1991 m. vasario bent ligi rugpjūčio. Lietuvos pareigūnų-policininkų ir ATAS karių kerštingas persekiojimas tiesiog Vilniaus gatvėse netrukus rado nuolatinį taikinį. Tai buvo mūsų pasienio tarnybos: ir valstybingumo žymė, nes valstybė privalo turėti ir saugoti sienas, ir visai reali funkcija kovojant prieš kontrabandinį Lietuvos valstybės apvogimą.

          Be abejo, ir politinis banditizmas, kerštas už nepriklausomybę. Buvom neapykantos objektas. Visa tai, dabar iš distancijos, matome kartojantis Ukrainoje.

          Pasienio kontrolės postai-vagonėliai buvo puolami ginklu (karas!) ir naikinami, sudeginami, nes jie simbolizavo mūsų valstybę. Lietuvos pareigūnai sumušami, žeminami, apiplėšiami. Buvo provokuojami priešintis, o priešui to ir tereikėtų. Tad Lietuvos ginklas buvo santūrumas ir ištvermė. Nesitraukti, o išvarytiems grasant mirtimi – grįžti į pareigas. Labai pavojingas! Kasdienis teroristinis karas. Turėtų būti paskelbta viskas, visi įvykiai tiksliomis datomis.

          Taip, grasymai nužudyti, jei toliau eisite savo valstybės tarnybą, patyčios ir žalojimai peraugo į savo kraupią kulminaciją. Nesiginantys pareigūnai, nes turėjo tokią vadovų instrukciją, tapo žvėriškai išžudyti Medininkuose.

          Teisėsauga droviai traktavo tai kaip „dviejų ar daugiau žmonių nužudymą“ (toks kodekso straipsnis), niekaip ne karių ar kitos, Lietuvos, valstybės užpuolimą ir agresorės atsakomybę. Ta valstybė, beje, šiandien įžūliausiai nepripažįsta kariaujanti karą, o kai kada –net Ukrainos valstybės.

          Nusikaltimas po nusikaltimo; tai buvo jau ir tada, jau Lietuvoje. Karo situacijoje, juk ne pratybose, tai dar ir belaisvių žudymas. Bemaž 20 metų Lietuvos teisėsauga – o gal dar ne Lietuvos? – nedrįso apie tai teisiškai kalbėti.

          Kodėl? – ligi šiol neatsakyta.

          Ir nusikaltimai – ne vien smurtas ir šaudymai.

          Kai koks nors tuometis melo čempionas, neva, „žurnalistas“, A. Nevzorovas pylė iš ekranų dezinformacijos nuodus ir kurstančius narkotikus, nebuvo tai laikoma nusikaltimu, byla nekelta. Dabar, kartu su Ukrainos pamokomis, gal būtų jau kitaip. Gal. Kurstyti neapykantą ir karą lyg draudžiama.

          Tartum draudžiama mylėti nusikaltimus, o visa Medininkų žudynių byla, kaip ji buvo vedama bemaž sabotuojant, pilna nutylėjimų.

          Ir per šią bylą dar nesame išsivadavę, o turime išsivaduoti, iš Sovietijos. Susitvarkydami namuose, stovėsim petys į petį su Ukraina.

          Čia jau paminėtas Aleksandras Nevzorovas kadaise buvo apklaustas mums talkinusių Rusijos prokurorų. Štai ką iš jo parodymų prieš septynerius metus paskelbė Lietuvos žurnalistas, žurnalo „Veidas“ redaktorius A. Šindeikis (2015, Nr. 23, p. 15):

          „A. Nevzorovas ir šiandien dar tebemano, kad Rygos ir Vilniaus įmonininkų veiksmai, kuriuose kaip operatorius, režisierius ir žurnalistas dalyvavo ir jis, buvo vykdomi griežtai laikantis SSRS konstitucijos ir šalies vadovybės įsakymų. Jo nuomone (!), neteisėtų muitinės postų likvidavimas, kelių atlaisvinimas nuo separatistų užkardų vyko griežtai laikantis šalies įstatymų normų“. Ar ne girdėti ir mūsų dienomis?

          Šiandien tas Nevzorovas, kiek prablaivėjęs ir nepritariąs V. Putino karui prieš Ukrainą, yra metęs Rusijos tironiją ir pasitraukęs į Ukrainą, radęs ten prieglobstį. Kaip tik proga jį pakalbinti, paklausti ir apie anus įvykius. Žino tikrai daug, gal norės atrodyti kitoks.

          Bet pirmiausiai mūsų prokuratūros turėtų būti kitokios negu anų nusikaltimų metu ir po to dar 30 metų.

          Susistatykim taškus kaip valstybė.

          Lietuva nebuvo Sovietija – SSRS dalis, tik užgrobta ir išsivaduojanti Europos žemė.

          Sovietų kariuomenės veiksmai – o vadinamasis Omonas jau nuo 1990 m. kovo priskirtas SSRS vidaus kariuomenei, - buvo karas prieš kitą valstybę, Lietuvos Respubliką. Pati Rusija prezidento B. Jelcino parašu yra pripažinusi, kad Lietuva nuo 1990 m. kovo vienuoliktosios – vėl nepriklausoma. Joje 1991 m. vyko SSRS-Lietuvos sienų karas, dar neištirtas ir neaprašytas.

          Karo nusikaltimai, ypač SSRS grobiamojo karo – yra nusikaltimai prieš žmoniją, kuriems senatis netaikoma.

          Taip pat ji netaikytina šių nusikaltimų slapstytojams. Stogdengiams.

  LRT.lt, 2022-07-30