Tanko bokštelis

Tanko bokštelis

Kai paskaičiau „Litmeny“ (2022, Nr. 11) apie senų kaimo žmonių meilę senam sovietų tanko bokšteliui, mat primena apie jų jaunystę, o jaunam buvo geriau negu pasenus, – pasidarė ir liūdna, ir šis tas aiškiau.

Melo istorija, melo bokštelis. Mielasis melas. – Melas tavo draugas? – O man vienodai, bet jaunystė mano draugė. Todėl man leiskit melstis okupanto gelžgaliui, nes jau dabar mano ir tas okupantas, ir gelžgalis.

Kažin, ar tebėra anoj apylinkėj bomžų, kurie priimtų atiduodamą jiems geležies laužą, nereikia nė vogti, ir parduotų bokštelį už dėžę degtinės?

 Gal tai išspręstų psichologines problemas, sovietų paveldas atitektų sovietiniam paveldui, būtų be skausmo supiltas už kalnieriaus, ir nekiltų politinių problemų. O jeigu net reali senių degtinė pasirodytų mažiau svarbi už jaunystės prisiminimų grožį? Fain, savaip fain.

Dainuodavom juk gražią valsinę vokišką ir jau nuo karo lietuvišką dainą „Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk“, ir buvo žavu (net nūnai prisiminti); ir niekam neatplaukdavo, kaip pirmojo sovietmečio pašiepiamas sužydėjimas netrukus virto baisiais dalykais. Kai žemė be žydų tapo tiesiog sovietų arba niekieno. Ir be vokiečių, ir be lietuvių. Būtent – visos bekraštės „tarybinės liaudies“ su tuo simboliniu tanko bokšteliu. Užkariavo mus „amžiams“.

Verta ilgėtis, neįstengiant suprasti. Pavertė neįgaliais?

Ne, jaunystės vis tiek ilgėsimės. Tai skirtingi smegenų pusrutuliai. Juk nesiilgima komunos nesąmonių.

O gal praverstų paprastas testas, sociologinis tyrimas. Kiek tų besiilginčiųjų „kolūkio“ su viską išmanančiu pirmininkėliu rastųsi šiandien, jeigu užplūstų putinoidų ordos su raudonom žvaigždėm, kiek noriai nubėgtų tarnauti stribais? Už „valdžią“ ir degtinę?

Jeigu to laukiančių pasirodytų nedaug, tąsyk išties vertėjo kovoti už laisvę. Ir turėsim ką ginti, dėl ko mirti.

 2022-06-17, „Literatūra ir menas“