Žmonių pasaulis ir žmogėdrų pasaulis

Žmonių pasaulis ir žmogėdrų pasaulis

            Vedėja Daiva Žeimytė-Bilienė: Pradėkime nuo temos, kuria šia savaitę, ne tik savaitę, o ištisus mėnesius labai daug kalbama – tai gegužės 9-oji, strategiškai svarbi diena Putinui. Paradas, kuriame visuomenei reikia kažką pateikti. Kaip jūs manote, koks yra realiausias scenarijus. Svarstomi įvairūs scenarijai. Gali būti, kad Putinas paskelbs apie visuotinę mobilizaciją, galbūt net paskelbs kažkokią pergalę. Variantų gali būti visokių. Koks jūsų mąstymas?

            VL: Svarbu, kad nepadarytų ko nors baisaus. O kokį nors balioną visada gali paleisti. Kiek begautų mušti, kiek bepralaimėtų įklimpęs į šį beviltišką karą, jis visąlaik skelbia, kad viskas gerai, viskas pagal planą, taip ir turėjo būti, mes taip ir numatėm. Čia nėra ko nė svarstyti. Ką jie sako, yra nulio vertės dalykas. Ką jie daro – yra svarbu. Svarbu, kad nebūtų ko nors labai baisaus. Vienokia ar kitokia demonstracija, paskelbs ką nors, pakeis gal Donbaso ar Ukrainos pavadinimą – gali būti visokių beprotybių. Bet tai visiškai neturi reikšmės.

            DŽB: Ar nuo to, kaip bus pateikta gegužės 9-oji, priklausys jų tolimesni veiksmai?

            VL: Ne, nė kiek. Jam pačiam problema – buvo numatęs paskelbti savo pergalę, o dabar tos pergalės nė iš tolo nematyti. Jiems neaišku, kaip išlįsti iš to, į ką įlindo. Kaip skelbti pergalę? Tad uždavinys galbūt atidėtas, bet tada reikia pripažinti pralaimėjimą, kad pergalės nėra. Arba paleis kokį nors balioną: mes to ir norėjom: ką pasiekėm, ir yra pergalė ir ją švenčiam. Tokie nuolatiniai jų žaidimai kvailiukams.

            DŽB: Todėl ir norėjau klausti. Rusijos visuomenei nėra skirtumo, kokią žinutę jai pateiks. Visos žinutės praryjamos.

            VL: Jeigu visuomenė tiek suzombinta, kad praris bet ką, tai ir džiaugsis bet kuo. Štai atėjo Pergalės diena, ir mes turim „pergalę“. Užmušėm dar tiek ir tiek tūkstančių žmonių, ir tai mūsų pergalė! Tai žmogėdrų pergalė. Pasaulis pasidalino į du pasaulius: žmonių ir žmogėdrų. Deja, toks yra „dvipolis pasaulis“, kurį Putinas gana ilgai skelbė. Esą klaidinga galvoti, jog viskas sukasi apie Amerikos ašį. Putinas vis dar užmiršta, jog yra ir Pekino ašis.

            DŽB: Jūs visad akcentuojat Pekino ašį.

            VL: Jos neverta užmiršti. Kai reikia, ateina šeimininkas ir pasako: ei, tu ten be leidimo įlindai į Kazachstaną, važiuok namo. Ir tas iškart susideda daiktus ir išvažiuoja.

            DŽB: Suprantu, ką norit pasakyti: visąlaik yra kažkas aukščiau, kuris nori vadovauti paradui.

            VL: Nežinau, ar tai suderintas paradas. Bet yra aukštesnis viršininkas, kuris galų gale susirinks derlių. Ir jis ramiai laukia. Tačiau dabar tas viršininkas yra truputį nepatogioje padėtyje, nes jam lyg ir reikia pasirinkti.

            DŽB: Kodėl nepatogioj? Neutralioj.

            VL: Nebėra neutralios padėties. Yra arba žmonės ir žmonių valstybės ir politika, arba žmogėdros.

            DŽB: Tai mes taip galvojame.

            VL: Ne, tai faktas.

            DŽB: Turiu omenyje tą viršininką. Suprantu, kad kalbate apie Kinijos vadovybę. Bet jie negalvoja taip, kaip jūs sakote. Jie tiesiog bando pralaukti laikotarpį ir, kaip sakote, susirinkti derlių, kuris liks, kai Putinas, tikėtina muskęs su visu savo laivu.

            VL: Tikriausiai jie taip ir numatė. Tačiau padėtis kol kas tokia, kad atsiranda tam tikras spaudimas pasisakyti, kurioje pusėje stovi. Darosi sunku nieko nepasakyti. Na, tegul žudo, na, tegul dar dešimt tūkstančių, tegu dar du ar penkis miestus nušluoja nuo žemės paviršiaus, o mes žiūrim iš tolo ir šypsomės. Nebelabai taip išeina, nes tada tu pritari žmogėdroms.

            DŽB: Apie platesnį kontekstą dar kalbėsime. O jeigu grįžtume į Lietuvą, gegužės 9-oji Lietuvoje. Policija daug kalba apie pasirengimą, apie galimas provokacijas ar pavienius atvejus, kai gali būti demonstruojami nederami veiksmai. Dažnai kalbama apie „penktąją koloną“. Kiek tai didelė problema Lietuvai? Tokios dienos, kaip gegužės 9-oji, viską parodo.

            VL: Priklausomai nuo situacijos. Penktoji kolona turi savo šeimininką. Jeigu šeimininkas nutars, kad jau laikas juos paleisti į darbą, tai jie ir eis į darbą. Ardomąjį, diversinį, sumaiščių kėlimą arba provokacijų sukūrimą. Atliks savo funkciją. Mes turime žiūrėti labai ramiai. Nėra daugelio skirtingų jėgų – yra dvi jėgos: žmogėdrų viršininkas Kremliuje ir visokie parankiniai, ar tai Minske, ar krasnuchoje Vilniaus pakraštyje, ar dar kur nors – viršininkas tas pats. Jeigu kas nori aiškintis, reikia aiškintis su viršininku.

            DŽB: O jeigu kas nors norės pasiaiškinti gatvėje, kaip tada reaguoti į provokacijas?

            VL: Nepasiduoti provokacijoms. Nereikia atsakyti tuo pačiu, nereikia išsigąsti, o geriausia adresuoti viršininkui. Mes taip darydavome. Kreipdavomės tiesiai į M. Gorbačiovą, paskui net į B. Jelciną. Aš kartais rašydavau laiškus B. Jelcinui: „Borisai Nikolajevičiau, mes su jumis susitarėme, o jūsų kariškiai kažką daro. Patvarkykite juos.“ Nors darė tikriausiai su jo žinia. Galima naudoti tokią diplomatiją pasitikint, kad vis dėlto dar yra grūdelis geros valios ir sveiko proto. Dabartiniu atveju tokio grūdelio gal net nėra. Gali reikštis tam tikras realizmas – neapsimoka. Kaip kadaise Leninas parašė Kapsukui, kai tas buvo nelaimingos, kodėl Leninas sudarė Taikos sutartį su Lietuvos Respublika ir pripažino Lietuvą nepriklausomą visiems laikams: nusiramink, ateis laikas ir padarysim viską kaip reikia.

            DŽB: Žmonės, apie kuriuos kalbam ir vadinam penktąja kolona, juk ne vakar atsirado. Tai metų metais vykęs procesas.

            VL: Ilgalaikė ir žmoniškoji ir visokia kitokia investicija. Ir kitose šalyse stebime įvairių suaktyvėjimų žmonių, palaikančių Rusijos veiksmus. Ar Lietuva pakankamai padarė, siekdama išsiaiškinti kilmę tų visokių organizacijų, kurios gegužės 9-ąją eina į gatves vykdyti provokacijų? Dabar štai paskelbta, kad Algirdui Paleckiui lieka galioti šešerių metų nuosprendis dėl darbo Rusijai. Yra išsiaiškinta pavienių atvejų, tačiau žiūrint plačiąja prasme dabar ypač svarbu žinoti, nes, kaip jūs sakote,  pasaulis pasidalino į dvi dalis, kas yra kas.

            VL: Jeigu reikia kam nors padėti žinoti, tai padėkim žinoti, įvardykim, parodykim. Turim duomenų ir juos dar kartą parodykim, kas stovi toje pusėje, žudo žmones, plėšia kaimyninę šalį ir jos turtą. Tai tie patys, kurie penkiasdešimt metų plėšė Lietuvą ir Lietuvai einant į nepriklausomybę dar kartą apiplėšė žmones: pavogė visus jų indėlius iš vadinamojo sovietų Sberbanko. Mes ligi šiol nepareikalavom atiduoti mūsų žmonių pinigų. Kai dabar kalbame pasauliniu mastu, kad tuos bankus reikia atskirti nuo SWIFT sistemos ir panašiai, Lietuva gali priminti: ei, jie mums dar neatidavė pavogtų pinigų. Kodėl mes neprimenam? Priminkim. Bus aiškiau, su kuo turime reikalo. Su vagimis.

            DŽB: Jūsų nuomone, kiek Lietuvos visuomenė atspari propagandai, provokacijoms?

            VL: Nesu tyrėjas ir ekspertas, kad galėčiau pasakyti, kiek ji atspari. Man atrodo, kad toks išmėginimas, kaip agresija ir karas prieš Ukrainą yra testas, kuris parodo, kad mes kaip visuomenė esam gana atsparūs. Mes aiškiai stovim už auką, už tuos, kuriuos užpuolė, žudo, net siaubingai, sadistiškai žudo, požemiuose badu marina vaikus, neduoda net vandens. „Kodėl jūs nekapituliuojat?“ Ar tai žmonės? – tai ne žmonės. Aš sakau: putinoidai. Buvo antropoidai, humanoidai... Dar prieš atsirandant žmonėms. O dabar, baigiantis žmonėms, galbūt atsiranda putinoidai.

            DŽB: Ir Lietuvoje tokių yra. Aš vis bandau išgirsti jūsų poziciją ir dėl atsparumo, ir apie mūsų indėlį, kad žinotume, kas yra kas. Kad būtų mažiau manipuliuojama žmonėmis, kad gebėtume pasipriešinti informaciniams karams ir Kremliaus per visokius asmenis arba organizacijas brukamiems dalykams. Ar Lietuva yra išmokusi visas pamokas ir padariusi namų darbus? Jeigu vis dar kalbame, kad gegužės 9-ąją reikia sustiprintų policijos pajėgų, kad saugotų nuo provokacinių veiksmų...

            VL: Pirmiausiai reikia, kad nė vienas normalus žmogus, kuris nėra putinoidas, net neitų ten, nesirodytų.

            DŽB: Taip sakant, nulis tolerancijos?

            VL: Kodėl? Absoliuti tolerancija, bet už ribos. Kaip pati Rusija pastatė save už tautų bendrijos ribos, tai tegul ten ir sėdi. Tik gaila, kad ji dar nepašalinta iš Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų. Iš daugelio jau pašalinta, tačiau Jungtinės Tautos dar nesvarsto. Galima palikti, jeigu Jungtinės Tautos turi taisykles, pagal kurias negalima vienos šalies, juolab steigėjos, paimti ir išmesti už jos baisų elgesį. Kadaise Sovietų Sąjunga už Suomijos užpuolimą buvo išmesta iš Tautų Sąjungos. Jeigu dabar to negalima padaryti, tai galima „reorganizuoti“. Buvo labai geras metodas: kai negali pašalinti nepageidaujamo arba žalingo žmogaus, darai reorganizaciją ir palieki jį už borto. Gal reiktų Rusiją palikti už borto ir įkurti naują Jungtinių Demokratijų Organizaciją. O diktatūra ir tironija tegu kuria savo organizacijas.  

            DŽB: Kas per rinkimus įvyko Prancūzijoje? Padėtis buvo labai sudėtinga, rizikinga. Matyt, ten irgi buvo tam tikras Rusijos įdirbis.

            VL: Buvo didžiulis įdirbis, daug investuota.

            DŽB: Žmonės, kurie balsavo už Le Pen, nėra vien putinoidai. Tai dalis nebūtinai prorusiškos, bet nepasitenkinusios visuomenės.

            VL: Taip, galime pasakyti, kad jie nebūtinai putinoidai, bet nepatenkinti iki tokio laipsnio, kad sutinka balsuoti už Putino išlaikytinę. Jie prezidente nori išsirinkti putinoidę, pažeminti Prancūziją iki nežinau ko. Padaryti Prancūziją satelite? Aš nemanau, kad Prancūzija sutiktų.

            DŽB: Bet ką tai rodo, koks yra ženklas, žinutė, koks signalas?

            VL: Signalas, kad Europos kultūra su visom demokratijom nėra apsisprendusi iš esmės, neskiria spalvų.

            DŽB: Manot, kad neapsisprendusi ar šiek tiek užmigusi ant laurų?

            VL: Lyg ir nėra ypatingų laurų.

            DŽB: Gal ne ant laurų, bet apsnūdusi, neįvertinanti grėsmių, nematanti, kad juoda yra juoda.

            VL: Žiūrėkite, yra senas kagėbistų nurodymas: pakišk jiem ką nors, čtoby oni zanimalis erundoj. Ir prancūzams turbūt ilgai buvo pakišinėjama visokių geltonųjų liemenių ir panašių problemų, ir jie nemato pamatinio dalyko.

            VŽB: Bet ir Lietuvoje turime panašią situaciją, kai stumdomės gatvėse dėl įvairiausių klausimų. Įvairios organizacijos, su kurių atstovais ir mes su jumis bandėme kalbėtis, kelia klausimus, dėl kurių nebematyti bendro platesnio vaizdo, ir viskas pasislepia po detalėmis.

            VL: Nebūtinai. Kai kyla didelis triukšmas dėl detalės, dėl jerunda, privalai matyti, kad jis keliamas tyčia, kad tai nėra esminis dalykas. Tokie neesminiai dalykai reikalingi susilpninimui ir galų gale pavergimui. Tie žmonės galbūt nesupranta, o gal ir supranta, bet jiems moka pinigus, nesvarbu, ar tiesiai, ar per Uspaskichą. Jie turbūt žino, kad ima pinigus. Kodėl tas vargšas Paleckis toks kvailas? Ima iš priešo pinigus, vaikšto elegantiškai apsirengęs. Ar jis turi kokį darbą? Akivaizdi agentūra, išlaikoma, o paskui nelaimė šeimai, kad atsiduria kalėjime.

            DŽB: Kokį šioje vietoje matytumėte modelį, kad ir Lietuvoje nenutiktų taip, kaip beveik per Marytės plauką galėjo nutikti Prancūzijoje?

            VL: Iš Lietuvoje ne kartą buvo per Marytės plauką. Buvo labai netoli to, kad Lietuvos viršūnėje būtume turėję KGB papulkininkio sūnų, ir galėjome turėti buvusią agentę-informatorę. Buvom visai netoli to. Nesam kažkokie stebuklai. Gal Apvaizda buvo mums palanki ar suveikė kažkoks brandos momentas.

            DŽB: Tad kas suveikė šioje vietoje kaip skiepas?

            VL: Tegu užsiima analitikai. Mūsų skiepų yra daug. Ateina nuo knygnešių epochos, nuo nepriklausomybės karų, laisvės kovos partizanų epochos. Nuo daugelio dalykų ateina mūsų skiepai. Žinoma, ir nuo Raudonojo teroro, masinio žmonių trėmimo ir naikinimo. Tai skiepai, kai paskui vėl ateina trėmikai ir sako: mes jūsų draugai, duosim jums saldainių ir jūs gerai gyvensit. Bet mes dar turime atminties, dar kas nors prisimena. O prancūzai tokios atminties neturėjo, komuna jų į sibirus nevarinėjo, tad jie gali net už komuną balsuoti. Dar neišbandė. Tai tegu išbando. Negali linkėti blogo, bet likimas pats patvarko, kad kvailys nukenčia tartum savaime. Dėl savo kvailumo, nebrandumo ar godumo.

            DŽB: Ar iš to, kas vyksta, nematote didesnių grėsmių Lietuvos demokratijai?

            VL: Manau, kad dabar didžiulį skiepą davė daktaras Putinas. Dabar ateiti su kokiais nors nuodais, už kurių nebūtų matoma daktaro Putino ranka, yra sunku. Sugalvoti naujų nuodų – visokie maršistai, uspaskistai – tai tas pats židinys, ta pati šaknis. Nieko neapgausi.

            DŽB: Šiuo atveju kilmė aiški.

            VL: Mes turime savo patirtį, tai mūsų skiepas, kuris mus dar kartais gelbsti. Žinoma, ir sudėtos aukos. Kiek geriausių žmonių atidavė gyvybę – už ką? Už tą, ką dabar galim lengvai išmesti? Nes mums laikinai nepatiko koks vienas ministras ir galim eiti su triukšmais langų daužyti? Nubalsavo ne tokį mokestį, tai einam daužyti. Juk reikia suprasti, kam tu tai darai, ir kas tave stumia, kas iš krasnuchos tau į kuprinę pridėjo plytgalių ir atsiuntė prie Seimo daužyti langų. O kai jie daužo langus, už jų nugarų stovi tas pats vargšas Algirdas Paleckis. Ir kursto: eikit, eikit, išvaikykit, išdaužykit tą Seimą. Kodėl jis tiek laiko galėjo tai daryti?

            DŽB: Būtent, kodėl?

            VL: Todėl, kad esam minkštakūniai, neryžtingi, neginam savo šalies su jos vertybėmis, leidžiam išsidirbinėti. Galų gale, kažkas kažką patvarko, bet toli gražu ne iš esmės ir ne nuosekliai. Todėl ir esam visąlaik pavojingose situacijose.

            DŽB: Turiu keletą žiūrovų klausimų, kuriuos noriu jums užduoti.

            Andrejus: Kokią šio karo ir Putino režimo ir tokios teroristinės Rusijos baigtį numato ir prognozuoja gerbiamas Vytautas Landsbergis?

            VL: Tiesą sakant, neprognozuoju konkrečiai, kuo tai baigsis. Gali baigtis labai skirtingai. Duok Deive, kad tai baigtųsi Rusijos pralaimėjimu ir pasaulio išsigelbėjimu. Dabartinė Putino Rusija ir visa suzobminta tauta yra pasaulio nelaimė. Ji gali paskandinti ir Europą, jau nekalbant apie Ukrainą. Kol pati nenusibaigs ir kol neateis brolis iš Rytų susirinkti buvusios Rusijos liekanų. To, kas vadinama „Rusijos pasauliu“. Koks tas Rusijos pasaulis? – Smurtas, melas. Galbūt tas pasaulis pralaimės. O gali būti ir taip, kad jis kaip nors bus išsaugotas, kaip jau buvo griūvant komunizmo imperijai. Imperija buvo išsaugota. Tie, kurie tvarkė jos reikalus, puikiai suprato, kad komunizmas tik kiautelis, tik to imperializmo priedanga. Kol kas galima net atsisakyti Sovietų Sąjungos. O vėliau mes vis tiek padarysim savo darbiuką. Sugrįšim. Kaip tie, kurie išeidami iš Lietuvos kareivinėse rašė ant sienų: „Mes grįšim“. Galbūt sau moralinei kompensacijai, kad nesijaustų pralaimėję, išeiną pažeminti. Kaip skaudu, kad pažemintas okupantas išeina namo. Nors jis galėtų būti laimingas, kad pagaliau grįžta namo. Kad jam nereikia būti kitų tautų budeliu. Ne, jis nelaimingas. Jis buvo užkariautojas, o dabar reikia eiti namo. Tad sau kompensacijai rašo viltį: aš sugrįšiu. Tai jo, o taip pat visų kitų nelaimė. Tą nelaimę gavo ir Europa, ir pasaulis, ir jos vardas yra Rusija. Deja, tai dabartinė Rusija.

            DŽB: Kiek, jūsų manymu, ta nelaimė gali plėstis? Matome neraminančių signalų iš Moldovos, Uždniestrės.

            VL: Ką reiškia „plėstis“? Tai mėginimas išlikti, vėžys, kuris nenori būti išgydytas. Jis leidžia metastazių, atsikartojimų, recidyvų. Štai dabartinė Rusija yra didžiulis recidyvas ir amžino revanšizmo nelaimė. Fašizmai, ar raudonas, ar rudas, niekad nesutiks, kad pralaimi, kad jiems laikas užmiršti apie save. Ne, jie lauks valandos: galbūt mes atsilošim, mes vis tiek parodysim aniems jų vietą, mes būsim ponai. Galbūt tai nepagydoma. Arba jie išsinaikins per savo pačių suketą karą, kuris gali būti labai baisus. Į jį gali būti įjungta ir badas, ir pandemijos. Mes nežinome, kas ištiks pasaulį. Jie dabar vėl praktikuoja badą, jie holodomoro specialistai. Miestai apsupti, žmonės be maisto, be vandens, vaikai, ligoniai... Mirkit, stipkit, esat niekas, šiukšlės! Tą daro tie patys holodomorininkai, kurie tada marino žmones už nepaklusnumą.

            DŽB: Vienas žiūrovas klausia: kiek dar duodat laiko Putinui?

            VL: Kodėl aš duodu laiko? Paskambinkit šventam Petrui.

            DŽB: Pamėginkim padėlioti, pamodeliuoti scenarijus. Sunku modeliuoti, kai viskas eina spėlionių pagrindu. Ką paskelbs ar įvardins Putinas dėl gegužės 9-osios?

            VL: Koks skirtumas? Čia niekalai. Na,  pasakys kokį nors žodį, paskelbs dar kokį nors dalyką ar pripažins kokią nors naują valstybę. Gali jų pripažinti dar dešimt. Tai nieko nekeičia. Kai bus kas nors padaryta normaliai, žmoniškai, pasauliui pritariant, tada bus reikšminga. O jeigu tironas skelbia savo bajerius, neverta to nė komentuoti. Dažnai galvoju, o kai kada ir pasakau: nereikia su jais ginčytis. Jiems tai maistas: va, mes kažką pasakėm, o dabar mus tiražuoja, mes pasidarėm svarbūs. Juos reikia padėti į melagių stalčiukas ir nė nediskutuoti. O dėl gegužės 9-osios – koks skirtumas. Svarbu, kad nepanaudotų dujų. O dėl branduolinių grasinimų jau išgirdo paaiškinimą, kad gaus adekvatų atsakymą. Gal tai pagrindas šiek tiek apsiraminti ir nebegąsdinti. Aišku, tą reikėjo padaryti seniai, bet dabar jau pasakyta.

            DŽB: Ne sykį minėjote Kiniją. Štai žiūrovo klausimas: ar Kinija naudosis proga išlošti dėl žlugsiančios Rusijos ekonomikos, būdama jų vienintele viltimi, ir atsiribos nuo amžinos partnerystės statuso?

            VL: Eina kalba apie pasaulinę valdžią ir pasaulinę santvarką. Ar gali būti tautų, valstybių pasaulis, kuris šiaip taip susitaria, kaip gyventi toliau? Nebūtinai vienai pusei nusistačius sunaikinti kitą pusę. Bet yra manančių, jog tai iliuzijos. Viena pusė norės sunaikinti aną pusę. Tas pats ponas Putinas, kurį kartais prisimename, daug metų kalė ir kalė, kad pasaulis yra dvipolis. Nėra taip, kad viskas suktųsi tik apie Ameriką. Ne, „mes“ esam antroji ašis, apie kurią taip pat sukasi pasaulis. Putinas stengiasi neminėti, neprisiminti ir ligi šiol turbūt neprisimena, kad dar yra kinų ašis. Na, tiek to, tegul būna tos dvipolio dvi pasaulio ašys. O iš ko susidaro poliai ir tas pasaulis? Viename polyje yra žmonės su žmonių valstybių politika, kitame poliuje yra žmogėdros su žmogėdrų politika. Tai dabar darosi labai aišku. Ko gera, tą jaučia ir Pekine, nepaisant ar jie ten vadinasi komunistai ar neokomunistai, kai reikės, jie pakeis pavadinimą, pasakys, kad tas etapas jau atliktas. Bet kurioje pusėje jie yra - klausėte manęs. Aš manau, kad tai klausimas Pekino režimui, kurioje pusėje jis stovi. Ar jis su žmonių valstybėmis, ar su žmogėdrų valstybėmis? O šefas Kremliuje tikrai tikėjosi, kad Pekinas bus su juo – žmogėdrų stovykloje. Dabar ne visai aišku. Kažin ar režimas Pekine nori susitapatinti su Kremliaus bepročiais.

            DŽB: Tiesą pasakius, nemažai yra variantų. Šiuo atveju pilkosios zonos nėra.

            VL: Būtent. Jie ten bandė laviruoti: mes palauksim. Nebėra kada laukti! Gyvenimas spiria, ir tas gyvenimas pirmiausiai yra didvyriškas Ukrainos priešinimasis.

            DŽB: Kalbant apie Ukrainą, užsienio reikalų ministras kaip tik lankosi Kijeve ir sako, kad laikas pradėti žvelgti į ateitį, pradėti Ukrainos atstatymą. Koks gali būti Lietuvos vaidmuo?

            VL: Tai truputį sąlygiškas dalykas. Ar gali atstatinėti griuvėsius, kuriuos vėl griauna? Turi būti sustabdytas griovimas, ir tik po to prasidėtų kalba apie atstatymą. Atstatymas gali būti projektuojamas erdvėse, kurios jau apsaugotos, kurios nebebus iš naujo griaunamos. Dabar nuvažiuokit, pradėkit atstatinėti Mariupolį.

            DŽB: Mariupolį pirmiausiai reikia išvaduoti.

            VL: Suprantama, ir nėra ko apie tai kalbėti. Bet Ukrainoje labai daug zonų, ir miestų, ir miestelių, ir atstatinėti gali, jeigu tą pačią dieną nebombarduoja iš naujo. Pirmiausia turi būti baigtas genocidinis totalus naikinimo karas. Dabar jis toks yra – naikinimas iš neapykantos, iš keršto, iš nevilties, kad pralaimėjo. - Bent užnuodysim jiems laukus, kad jie negalėtų sėti, kad badautų. Ot, štai ką mes jiems padarysim! Tai niekšybių dugnas. Bet turim reikalo su tokiu reiškiniu. Toks išsigimimo lygmuo. Todėl aš ir sakau, kad tai žmogėdros.

            DŽB: Šia mintimi ir norėsiu baigti. Nors norisi kalbėti ir apie šviesesnius dalykus...

            VL: Šviesiausias dalykas ir viltis pasauliui yra Ukraina ir Ukrainos žmonės, ko mažai kas tikėjosi. Tironas to visiškai nesitikėjo. Bet ir stebėtojai nesitikėjo. Stebėtojai laukė, kad tironas anuos pribaigs, bussiness as usually eis toliau. Ukrainiečiai sumaišė kortas. Ir tai viltis, kad gali būti geresnis pasaulis. Kaip kadaise Lietuvos Sąjūdis atnešė viltį, kad pasaulis gali būti kitoks. 

Delfi TV laida „Iš esmės“, 2022-05-06