Įvairiai jaudinamės

Įvairiai jaudinamės

            Įvairiai jaudinantis dėl gegužės 8-9-osios dienų Europos istorijoje, vis dėlto, ne be prof. V. Putino pastangų, kai kas ima švisti.

            Kas kariavo ir prieš ką 1939-1945 m. Europoje?

            Taip, Stalinas norėjo atskiros pergalės ir savo atskirosios nugalėtojų šventės. Pasidarė ją, turi ten kur nors grabe greta mauzoliejaus. Tegu sau sapnuoja, o kodėl mes turime sėdėti mauzoliejuje? Kariavo daugybė viršininkų.

            Hitlerio karas pasibaigė; Stalino karas ligi šiol nebaigtas. Europa neužgrobta. Negavo tautų tėvas nei Dardanelų, nei Persijos. Tebelaukia. Tai ką švenčia Stalino paveldėtojai? Galų gale dėstoma šiek tiek realiau, kas ten kariavo ir kas laimėjo. Mokslininkai nūnai sako: karą laimėjo Jungtinės Tautos (būsimosios), karą laimėjo Vakarų-Rytų sąjungininkai (su peiliais užantyje vienas prieš kitą). O ir karas juk nesibaigė, tai ką tu ten laimėjai? Stalinas laikinai – žemių... Išsaugotą tironišką režimą.

            Juolab kas prieš ką kariavo, kol 1945-aisiais padarė pertrauką?

            Keista klišė, kuri vėl buvo kartojama, paskatino mane bent pasiklausti savęs ir kolegų apie Lietuvą.

            Ar Lietuva dalyvavo kare prieš ją grobiančias ir tarpusavyje susipjovusias tironijas? Tiesiogiai – kokią savaitę, gal taip; iš pogrindžių ir laisvosios diplomatijos keliu – dešimtmečiais. Ir karas mat užsitęsė dešimtmečiais. Nebuvo pabaigos. Žiūrėkit, Rusija dar neturi taikos sutarties su Japonija, net sienos sutarties su Estija.

            Čia svarbu įvertinti dar kai kuriuos begalinio „antrojo“ karo faktus.

            Jame visi yra dalyviai. Net žmogėdrų aukos – juk tai maistas žmogėdroms veikti ir veistis.

            Lietuva buvo pasyvi ir aktyvi dalyvė. Ne žmogėdrų valstybių pusėje.

            Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, vienintelė teisėta kovojančios už gyvastį tautos atstovybė, savo 1949 m. vasario 16-osios deklaracijoje 22 straipsniu aplikavo prisidedanti „prie kitų tautų pastangų“ sukurti taiką, besiremiančią Atlanto Chartijos, Žmogaus teisių deklaracijos ir kitose teisingumo ir laisvės deklaracijose paskelbtais principais, šiuo apsisprendimu vienareikšmiškai jungėsi į demokratijų bendriją. LLKS galėtų būti laikomas pasiskelbusių tada suvienytųjų demokratijų sąjungininku. Pavykus sovietijoje L. Berijos 1945 m. perversmui – saugumas prieš kompartiją, – ir Lietuvos istorija galėjo būti kitokia. Jos galva bent laikinai būtų tapęs Jonas Žemaitis.

            Tačiau susiklostė kitaip. Lietuvos žmonės paversti LSSR gyventojais dalyvavo priverstinai kaip sovietų mėsa (masė). Lietuvą dar prieš tai užpuolė Vokietija, atimdama  Klaipėdą (Niurnberge tai įrašyta į Vokietijos Reicho karo nusikaltimus), paskui komunacių sąmokslininkai Maskvoje sutarę, kad Lietuvos neliks – kadangi „įvyks politinių teritorinių pokyčių“.

            Sukilimas prieš abu plėšikus buvo trumputis mėginimas valstybiškai dalyvauti.

            Reichas to neleido.

            Okupuotajai prievartaujamai Lietuvai karas baigėsi tik 1990 m. kovo 11 d., ir dar prisimintina lemtingoji, atlaikytoji SSRS revanšistų 1991 sausio 13-osios ataka.

            Mums šio sovietų kolonijinio ir Lietuvos išsivaduojamojo karo tikroji pabaiga – priėmimas į JTO. Švęskime, tai tikras dalykas.

            Dėl karo griuvėsių remonto per JTO bei kitų sukakčių turim progą vartyti didžiųjų pasakyvus. Neva pusės šimtmečio istorija ten.

            O mes klišuojam apie Lietuvos nevalingą buvimą kariaujančiųjų stovyklose, įskaitant mirties stovyklas. Kai kas dėsto apie SSRS, tad ir Lietuvos kaip šio okupanto kąsnio, pergalingą dalyvavimą. Tad ir apie sėkmingą „mūsų“ Stalino „pergalę“ prieš buvusį vokietį sąjungininką ir visokį galimą teisingumą.

            Stalinas išliko. Tokia ir pergalė.

            O savos šio karo istorijos dar nesam parašę.

2022-05-11, LRT.lt