Kultūros krizė ne tik Rusijoje

Kultūros krizė ne tik Rusijoje

Sergejaus Loznicos filmai – tai aštrus skalpelis, per eilę metų atveriantis paveldėtosios stalininės-putininės Rusijos pūlinius. Dvasinius, pirmiausiai. „Nuolankioji“, „Procesas“, „Valstybinės laidotuvės“, „Babij Jar“, „Donbasas“ primena ir perspėja – liga neatsitraukė ir nedingo, ji tebėra čia pat. Gali grįžti! Žmonės, budėkit. Recidyvas gali būti dar baisesnis.

Ir išties, liga grįžo net baisaus genocidinio karo prieš Ukrainą pavidalu: išgriausim jūsų miestus! žydinčią šalį paversim griuvėsių žeme! Nužudysim jos dirvą, išvarysim jus milijonais! – o normalus pasaulis vis dar panašesnis į pašnekantį, papeikiantį stebėtoją. Rusijos kultūrininkai net liaupsina agresorių ir skerdiką (J. Biden‘o žodžiai). Gausioji titulinė tauta, lyg būtų omoninkų televizininkų iškastruota, neišeina į gatves kaip kadaise: „Šalin rankas nuo Lietuvos!“ Gal tai tebuvo sapnas?

Kažin, ar kagėbyno sumurdyta rusų tauta, iš kurios atėmė net žiniasklaidą, besugebės pakilti iš dumblo anksčiau, negu ateis kinai.

Pasidavusi putinizmo narkotikui, gal ji ir nebeturi ateities. Tačiau laidoti urmu dar nereikia. Žinoma, nereikia nė ostrakizmo. Išspjauti rusą? – ne. Kur galima, palaikykime dvasios gyvybę. Ir ištvermingųjų ukrainiečių, ir paskutinių žmoniškų rusų. Remkim kovotojus, vienišus riterius, atmesdami Lužnikų minios rusofašizmą. Parodytą, beje, jau S. Loznicos „Procese“. Ukrainietis režisierius, išstojęs iš Europos kinematografininkų akademijos dėl šios abejingumo Putino karui, prieš tai demaskavo net gorbačiovinį „perestroikos“ melagyną – tad šalin tą ukrainietį! Keista, šis įtūžis tai ne Maskvos bonzų, bet kolegų kijeviečių kampanija prieš S. Loznicą.

Didesnį kultūros pasaulio absurdą sunku būtų įsivaizduoti. O dar iš pačios Ukrainos griuvėsių...

2022-04-05, LRT.lt