Netektis, bylojanti apie būtį ir tvermę

Netektis, bylojanti apie būtį ir tvermę

Mantas Kvedaravičius išliks. Jis lieka net man, nors asmeniškai nebendravau – kita karta, – lieka ypač filmu „Mariupolis“. Miesto žudymo ir jo gyvybingumo istorija, sutelkianti į save tiek daug turinio, prilygstanti simfonijai ir epui. Tai įsirėžė, tai liks ir liks. Todėl žinia apie šią mirtį – žaizda.

Dar ir todėl, žinoma, kad M.Kvederavičius praskleistoji istorija tęsiasi, plinta, jau apima kerėpliškąjį pasaulį, kuriam laikas klausti savęs, ar tu dar nori išlikti. Ar suės tave Rusijos vėžys, ar išgyvensi?

Pasaulis pradeda mąstyti, busti, o „Mariupolis“, tad Mantas Kvedaravičius, jau kada apie tai signalizavo.

Dalykai gilesni, negu tų kruvinų miesto griuvėsių geografija, ir siekia toliau į praeitį. Šią, kaip Rusijos biesiško išsigimimo dramą, praskleidžia Sergejaus Loznicos filmai, kitų kūrėjų žvilgsniai, bandymai suvokti nesuvokiamą. „Putino karų epocha“ prasideda jau Trockio ir Stalino laikais – projektuotais globaliais karais, o dabartinis – tik epizodas didžiajame žmoniškumo-nežmoniškumo kare. Rezistenciniame prieš neapykantą ir agresiją. Dokumentiniai filmai virs istorija, vertingesne už popierinius tomus, ir pagrindinė srovė skalaus, ryškins aštrius akmenis vagoje; vienas jų bus Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis“. Bus ir „Barzakhas“, vėlgi mėginimas praskleisti esmę ir būtį, nes naikinamieji „Putino karai“ prasideda Čečėnijoje. Prie to vieškelio vingio dar privažiuosime, prisiminsime ir narsų, įžvalgųjį kovotoją Džocharą Dudajevą, seniai nustačiusį diagnozę. „Žmonių priešas yra rusizmas“. Tą jis man aiškino 1992-ųjų vasaros naktį Palangoje. O kovose atsiskleidžia tautos. Ir mūsiškė, ir jos kovotojai, taipgi dokumentininkai. Pranokstantys beletristus.         

LRT.lt, 2022-04-04