Pliauškalai ir vertybės maro metu

Pliauškalai ir vertybės maro metu

Girdime minčių, neva pasaulis jau bręsta. Ukraina - brandos veiksnys.

            Bręsta greit, bet vis tiek per lėtai. Lietuva, šio  to patyrusi, galėtų bręsti greičiau ir nuosekliau.

            Mūsų pačių viešose žiniose dar pilna Putino propogandos klišių, tad proto šiukšlių.

            Antai putinistų mantros (jų įsteigtose ir valdomose smegenų plovyklose) apie siekį taikos jų sąlygomis, kas reikštų priverstinę „taiką“ po kapituliacijos prieš agresorių. Kai užmuš Zelenskį, pradės kaišioti „prezidentą“ Janukovyčių. Atsiras net svarstančių. Janukovyčius nuskris vizito į Pekiną. Nekartokim bent Europoj sovietinių kvailybių.      

            Tegul Putino klika žinias apie jų kariuomenės nuostolius ir žiaurybes vadina sau propagandiškai „melagienomis“, bet kodėl mes cituojame tą žodį? Taip patys tiražuojame būtent melagieną. Nors žodis tinka pirmiausiai paties melagio ilgametei mokslinei ir šviečiamajai veiklai.

            Žiniasklaida ten jau pogrindyje, privatus dalykas, bet pavieniai perlai spindi net valdiško mėšlo karūnoj. Padeda matyti mėšluotus plūdurus.

            Po marionečių „Dūmos“ balsavimo-pamosavimo, antai paskelbė, kad už žinias apie zombių kariuomenės elgesį Putinas skirs iki 15 metų belangės. Matote, dabar jau toks „įstatymas“... Kiekvienam balsavusiam tarptautinių bankų sankcija - tai nieko.

            Susimildami, nevadinkite tų teroristinių popiergalių jokiais įstatymais. Putino pakalikų vienbalsis „parlamentas“ nėra parlamentas, ten dalykai nesvarstomi, o jo produkcija nevadintina įstatymais. Tai tik mafijos  pasidarytos žmonių terorizavimo taisyklės, vidaus psichokaras.

            Ginkime normalų, svarbų civilizacijos žodį „įstatymas“ nuo valkiojimo zombių pamazgose. Prisiminkime žmogų, kuris gynė įstatymo principą, teisingumo galimybę ir savo šalies iždą nuo jį apnikusių aukščiausio rango kariškų erkių ir siurbėlių. Tai buvo Sergejus Magnickis.

            Jį „pagal įstatymą“ kerštingai numarino nežmoniškose areštinėse, o iš riterio teisininko motinos dar pasityčiojo. Aukai po mirties patys budeliai iškėlė bylą.

            Tai Melo imperija,  į kurios sostinę vis dar keliauja politikos piligrimai, bent jau skaipais. Gana normalių šalių vadovai, kad išklausytų kokio nors Putino ar Lavrovo nesąmonių. Ak, jei to nedarysim, žmogėdrų vadeivos pyks. Pabrangs mums kuras. Nepirks mūsų sūrio (čia iš Lietuvos).

            Galų gale bent prezidentas E.Macronas pasakė ligoniui: „ Tu net pats netiki tuo, ką kalbi“. Tai reikštų, neturiu apie ką su tavimi kalbėtis, nebent iš baimės. Arba vaidybiškai. Vaidinam „dialogą‘ ir „derybas“, kurių tu nesilaikysi jau kitą akimirką.

            Tiesa, fariziejai įtikinėja: dialogo reikia net su žmogėdra. Kur jau ne, kalbėtis reikia dar ir nuolankiai išklausant šamano regėjimus, ritualinius paistalus, kaip juos istorijoje kažkas nuskriaudė. Nežadėjo, bet neištesėjo; todėl dabar siautėjam. Tai netiesa, bet mandagiai svarstome, tiriame. Vietiniai balvonai gromuloja, aklai tiki. Ir piligrimai kai kada nuslysta į ano gudraus kvailio pelkę.

            Net į „derybas“ su prievartautoju. – Tu ne taip žiauriai elkis, išsigimėli, truputį pasigailėk pasidavusio, tai aš tau amžiais liksiu dėkinga(s).

            Čia ir patarimas laksčiam stebėtojui: negink prievartaujamo(s), tik pakenksi. Žvėris tada dar labiau užsivers, kerštaus, o aš bijau. Na, gal įšaldykim tą kraujo balą?

            Arba plepėkim, nejučia arba visai mielai naudodami žmogėdrų žodyną. Bet gal vis dėlto galim kitaip?

            Jei Rusijos valstybinė mafija naudoja Interpolą savo aferoms, kodėl ji iš ten dar neišmesta? Ar kviečiami  putinistai į tarptautines žurnalistų organizacijas, nors Rusijoje žiniasklaidos jau nebėra?

            Amerikonai atėmė iš Rusijos mylimą sesę Ukrainą („mes niekada nebūsim broliai“ - tai ukrainiečių daina rusams), o dabar Maskvos kunigaikštystė tik atsiimanti valdas, taip aiškina vaikams. O šių Rusijoje per šimtą milijonų. Kremlius pavertė rusų tautą prietrankomis ir zombiais,  normalaus pasaulio atstumtaisiais, „izgojais“, bet dėl to mat kaltas pasaulis. Kankinė Rusija tik ginasi – kažkodėl kitoje niokojamoje šalyje. Durdomo plepalai nė nesvarstytini. Bet po kalbų sutarta šis tas nauja techniškai.

            „Dekonfliktavimo“ linija telefonais tam, kad JAV ir Rusijos kariuomenės bendrautų ypatingais atvejais, Putinui stojus ant pasaulinio branduolinio karo ribos. Ar tos linijos reikia? Be abejo. Tik  ar tikės kas nors, kai supermelagiai sakys, kad jie iššovė branduolį netyčiom? Nereikėjo sukelti įtampos. Mūsų ten nebuvo. Įvykdė lėlytė iš Šiaurės Korėjos?

            O dar galim ir tyčia numesti bombelę  kur nors Baltarusijoje, kad atsakomuoju Jungtinės valstybės smūgiu nušluotume keletą Europos valstybių sostinių. Tiesiog pamokėlei. Jei kurie nors vokiečių „putinferštejeriai“ toliau klausys naujojo fiurerio kalbesių.

            Gaila, maskviečiai vis dar neperspėti, kad Putino karui kokybiškai plečiantis neliks nė jų miesto. Čia jau praverstų dekonfliktavimo linijos susitarimas dėl neskraidymo zonų virš Kijevo ir Maskvos. Kas nors taip dar mėgintų pasiekti rusiškų smegenų likučius. Juk ten prisiminė net  holodomoro ginklą.

            O ar Jungtinėse Tautose vis dar pageidautina zombių tauta? Palengvėtų padėtis ir Saugumo taryboje.  Svarbiausia – paprastumas.

            Prezidentas Zelenskis žino, kas yra fašizmas. Tad jam nereikia to nė aiškinti, nė aiškintis.

            Prezidentas (tarkim) Putinas to nežino, todėl bombarduoja Babin Jaro paminklus,  ir kai ko niekad nesužinos. Nors pats įgyvendina neregėtą fašizmą.

            Neatiduosim nė colio NATO valstybių teritorijos. Tai skamba gražiai. O per cioį už linijos – jau „nesikišam“. Sorry?

            Du pasauliai. Daugybė stebėtojų laukia, kuriame jų rytoj teks gyventi.

            Laikykis, Ukraina, mūsų gynėja!

LRT.lt, 2022-03-07