2022-02-16
Geros valios žmonės, vienykitės!
Sveikinu jus, Vilniaus pilėnai! Ir visoje Lietuvoje. Žiūrėkit, kaip gražu, kad nuo pat pradžių su mumis yra Vincas Kudirka su savo smuiko muzika ir nemirtingu himnu. Ir daktaras Jonas Basanavičius žadėjo ateiti, jis visada dalyvauja nuotoliniu būdu ir šiandien yra kartu su mumis.
Gerai, kad susirinkome. Tikiuosi, kad visada čia rinksis mylintys Lietuvą žmonės. Taip ir darykite, telkitės ir vienykitės, gerosios valios žmonės!
Supraskite ir atjauskite vienas kitą; brolis broliui nestatykite tūžmasties kartuvių, nes esame vieno Tėvo vaikai.
Nusišypsokime dangui ir saulei, melskim taikos ir gėrio; nes kitu atveju pykčio ir blogio cunamis pereis kaip juoda banga per širdis ir protus, nušluos mūsų buvusį ir būsimą gyvenimą.
Ne toks didelis skirtumas, ar žmoniją išmarins virusų pandemijos, ar sudegins karo beprotybė, ar panaikins pačios planetos maištas prieš žmogų per kintantį klimatą, lemties vandenynų naujasis tvanas. Kur čia dar vieta žmogui?
Viską nulems širdis. Kaip sakė Vilniaus pranašas Adomas, kuris gyveno visai netoli šios vietos: „turėk širdį ir žiūrėk į širdį“. „Miej serce i patrzaj w serce“. Tai patarimas pačiam pasauliui.
Beširdis pasaulis neišliks, jis žus baimės ir įniršio kančiose.
Širdies ligonė Lietuva prie Baltijos ir Astravo, per mažai mylinti savo vaikus, nors šiandien jų čia iš tiesų tiek daug, vargu bau išliks, jei nesusivoks, jeigu nesikeis.
Nebent liks prisiminimas, kad buvo graži šalis, kur upės teka; kad buvo gabi ir darbšti tauta, kuriai svaigintis pykčiu kartą tapo svarbiau, negu gyventi kaip broliams ir seserims.
„Sėk, sesute, žalią rūtą, kad Lietuva laisva būtų!“ Gražiai dainavome ir išdainavom savo laisvę.
O kaip išlaisvinti Lietuvos širdį nuo pykčio pandemijos?
Nuo abejingumo viskam, net nuo keršto, kodėl esi toks šiaipsau. Vieni dainuoja „Man gerai!“, kiti dainuoja „Man blogai!“ Populiari dainelė, ypač ta antroji.
Gal Dievas kaltas, kad neuždraudė blogio? Ne.
Jis tiesiog leido džiaugtis gyvenimu – dangum ir saule, viena tarp daugybės ir begalybės Jo žvaigždžių. Bet ir leido mums išmėginti save, ar esam verti gyvenimo. Ir saulės Lietuvos, kuri tamsumas prašalina.
Į tai atsakys mūsų geroji valia, jeigu jos turime, jeigu ją puoselėjame.
Prisiminkim Šventąjį Raštą.
Ezavas buvo vyriausias sūnus šeimoje, bet už lęšių dubenėlį pardavė savo pirmagimystės teisę, atsisakė tėvo palikimo. Lietuvoje komuna tą darė, tą diegė prieš aštuoniasdešimt metų.
Nebūkim tie, kurie nesugeba pakelti galvos nuo dubenėlio ir apsidairyti pasaulyje.
O pasaulis, kuriame godulio daugiau, negu proto, juolab – širdies ir sąžinės, yra atslinkęs jau prie naujo karo bedugnės krašto. Ir tempia mus, Lietuvos vargšus. Tai šaukimas atsikvošėti.
Šiandien Ukraina jau atvirai užpulta, jau pažadėta puolimas didžiulėmis armijomis būtent vasario 16-ajai. Ukraina stoja į savą Tėvynės karą grumtynėse su Kremliaus fašizmu.
Penki Lietuvos parlamentarai vakar Seimo nutarimu nuskrido į Kijevą, kad lemtingą gynybos valandą būtų kartu su broliais ukrainiečiais. Ir mes visi iki vieno turėtume būti su jais.
Godus, pagiežingas rusofašizmas bet kurią dieną, pasitrainiojęs pasieniais, atsiris ir į Lietuvą. Vilniaus gubernatorius Paleckis gal jau paskirtas.
Mažiausia, ko mums reikia, tai tarpusavio varžybų ir vidaus peštynių. Bet nejau atsisakysim to malonumo? Patriukšmauti kaimyno gryčiai jau degant.
Verčiau dainuokim, broliai, kurių širdys laisvos. Dainuokim „Lietuva brangi“, dainuokime „Tu tokia graži“ ir pasidžiaukim, kad mūsų Lietuvoje tiek daug.
O kas galėtų paneigti galimybę, kad Aukščiausiasis stebi iš labai aukštai ir mąsto, kaip Rūpintojėlis, ką jam toliau su ta Žeme daryti.
Gal nutars pamėginti gėrybės projektą po mirtino karo iš naujo kitoje planetoje?
Gal sumanys kitokią žemės gėrybę ir naują išmintį, naują sąmonę. Todėl mėginkim visi rasti savyje Jo šviesą, žmoniškumo ir gerumo šviesą. Išgirskime pamirštą mokymą, brolystės pašaukimą ir tiesą, kuri padarys mus laisvus.
Mat neapykantos šėtonas, kuris net per šventę atėjo baubimu skelbti džiunglių „laisvę“, yra nakties klastūnas. Jį atpažinsi, žmogau, tik širdimi. „Turėk širdį ir žvelk į širdį“.
Atjausk suklydusį brolį.
Tepabunda ir tvirtėja mūsų širdys, težadina jas Vilniaus varpai!
Vienykitės, pilėnai.
Puoselėkim savyje Išganytojo ramybę ir kankinių atminimą.
Ir pragaro vartai mūsų nenugalės.