Lietuva ir išeivija

Lietuva ir išeivija

            Senieji žodžiai arba terminai, nors dėl jų ir pasiūlyta bei vartojama naujų, vis dar tinka nusakyti ypatingą tautos likimo reiškinį. Tai žmonės, lietuviai arba Lietuvos kilmės, pabirę pasklidę plačiai pasaulyje, o tebeturį ar tebejaučią ryšį su senąja tėvyne. Ir šios dėmesys „diasporai“, „globaliai Lietuvai“ ar dar kaip vadinamai, o mums čia, Lietuvoje, rūpimai, artimai pasaulio terpei, labai palaikytinas.

            Senoji išeivija (jau turbūt nebe „vyčių“ karta), naujoji išeivija, dar naujesnė, jau kelios bangos mūsiškių įvairiose šalyse vis tiek sudaro savotišką bendrą erdvę ir sritį, kuri rūpi, turėtų rūpėti.

            Atgimimų laikotarpiais išeivijos reikšmė, kartu su laisvojo pasaulio dvasia bei parama, buvo didžiulė. Ar pasakėm ačiū – nežinau, bet juk geri darbai ir daromi ne dėl atlyginimo ar padėkos. Jie prasmingi, ir tai dalis gyvenimo prasmės.

            Kai dabartinė išeivija padeda giminėms Lietuvoje, tai padeda ir Lietuvai; tą svarbiau suvokti iš esmės, o ne skaičiuoti – kiek. O Lietuvai padėti galima ir padedama įvairiausiais būdais. Su neabejinga išeivija esame stipresni, ilgiau išliksime.

            Čia šis tas bendra, kaip ir visais ankstesniais laikais. Ryšys. Išlaikę ryšį, esam ir turtingesni svarbiausiuoju kampu. Daugiau savų šioje planetoje, daugiau atramos. Nors vėl esame laisvajame pasauly – už jo ribų dar gyvena Rusijos ir Gudijos lietuviai – bet ir mūsų būčiai ir laisvėms Lietuvoje vis nestoka grėsmių.

            Buvusi metropolija vis dar sklaidosi „idėjomis“ apie tartum geresnę visų baudžiauninkų imperinę praeitį, apie savo reikalaujamas „teises“ ankstesnėse valdose. Valdytojas užkariautojas padarė baisių nuostolių, paliko milžinišką žalą, apie kurią jau nė nekalbame, kad tik ponas neužsirūstintų; bet jo širdy glūdinti kaltė norėtų save nuslopinti kokiu nors revanšu, atnaujintu valdymu. Dabar vėl grūmojama tautos saugumo srityje – turėjote ir turite būti nesaugūs! O kaip į tuos grūmojimus žiūri išeivija? Kadaise budėjo, reaguodavo politiškai tiesiogiai ir per atstovus. Ar dabar turime tokį frontą? Ar padėkojome pasitraukusiam Johnui Šimkui? Ar pasikviečiame Ričardą Durbiną? Gerai, kad galų gale pagerbėme anuometę Nepriklausomybės kovotojų gvardiją, kuri tada spietėsi apie Srasį Lozoraitį.

            Buvę valdovai reikalauja, kad prie jų sienų nebūtų NATO pajėgų, o ar mums neaktualu – simetriškai – kad už mūsų rytinių sienų nestovėtų piktos revanšistų armijos? Gal tegul trukteli kokį šimtą kilometrų atgal. Priminkim šią asimetriją sąjungininkams; čia ir išeivija galėtų parodyti balsą.

            O laikrodinė bomba, tiksinti Astrave? Ji turėtų būti viso pasaulio lietuvių ir simpatizuojančios išeivijos rūpestis. Branduolinio saugumo pažeidimų - virtinės. Astravo komitetai – turbūt visiška utopija, nors bomba – realybė. Kaip ir sienos šturmai, kuriuos atkakliai, agresyviai organizuoja nedraugiška Rusijos-Baltarusijos jungtinė valstybė. Užjūrių dėmesio tam nedaug.

            Dabar išeivija kitokia, pirmiausia, ji pasipildo. Abipusiai ryšiai – daugialypiai. O bendradarbiavimo struktūros – ar jos veiksmingos, ar tik formalios, fasadinės?

            Meilė neturi būti biurokratizuota. Tegu oficialios struktūros padeda, kad meilė negestų. Ir nereikia jos biurokratizuoti net per keliariopų pilietybių problemą.

            Lietuvis yra tas, kuriam rūpi Lietuva, jos likimas. Tai gerokai svarbiau – pilietybė širdy, - negu formali teisė balsuoti ir kandidatuoti. Iečių čia prilaužyta, santykių kiek prigadinta, o juk pagrindinis Lietuvos išlikimo Lietuvoje klausimas nesvarstomas.

            Žinoma, pati dabartinė Lietuva turėtų tuo nenuilstamai rūpintis ir su didele, plačia įžvalga į ateitį. Koks bus pasaulis? Kuo prisidedam?

            Prisidėkim, jei pajėgsim, kad nors išeivija būtų vieningesnė, susipratusi, tobulesnė už mūsų visuomenę kilmės šalyje.

LRT.lt, 2022-01-04