Kalba konferencijoje minint Lietuvos ir Rusijos diplomatinių santykių 30-metį
Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente,
Visi susirinkusieji į šį pokalbį!
Labai džiaugiuosi, kad turiu progą tarti keletą žodžių, ir pasinaudosiu šia galimybe, kad pasakyčiau ne tik sveikinimo žodį, bet ir vieną-kitą mintį.
Kai kalbame apie santykius tarp valstybių, o šiandien kaip tik apie tai kalbame, linkčiau atsisakyti kai kurių sąvokų, tokių kaip geri santykiai arba ne visai geri santykiai. Santykiai yra tokie, kokie yra. jie visada gali būti, kaip sakoma, geresni, bet gali būti ir blogesni. Tai priklauso nuo santykiaujančių subjektų, ko jie siekia ir kokias priemones pasirenka siekdami savo tikslų. Tai jau tampa tam tikra duotybe, su kuria susiduriame, kurioje gyvename ir kurioje veikiame. Žinoma, geros valios žmonės visada nori, kad būtų mažiau blogio, mažiau konfrontacijų, pykčio ir pavojų. O kai kurie kitaip supranta savo politikos tikslus, galbūt net mano, kad konfrontacija ir keliamas kitiems pavojus yra kelias į tikslą, įsitvirtinimą, į kokį nors hegemonizmą, spaudimo būdas ir taip toliau. Matome, kad pasaulyje to per akis. Bet šiuokart kalbame apie Lietuvos ir Rusijos santykius ir būtent apie pastarojo laikotarpio, nes minime trisdešimt metų.
Lietuva ir Rusija per daug šimtmečių turėjo labai senus ir sudėtingus valstybių santykius, ir dvidešimtajame šimtmetyje taip pat. Turėjome, kaip vėliau sakydavome, normalius valstybių santykius su tam tikra pagarba ir didelės valstybės pagarba nedidelei, o galbūt tiesiog sąlygine pagarba skaičiuojant galimybes ir laukiant progos, kaip realizuoti savo politiką, jeigu ji ne visai palanki, o galbūt net ir fundamentaliai nepalanki. Juk ir turint vadinamuosius „normalius“ gerus santykius tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos Respublikos, toje Sovietų Sąjungoje buvo spausdinami strateginiai žemėlapiai, kuriuose Lietuva jau įvardijama kaip anos šalies dalis, visai neslepiant, kad toks yra anos valstybės tikslas. Gal ji tai irgi laikė „gerais santykiais“. Tačiau dabar matom, kaip viskas yra sąlygiška ir dviprasmiška.
O sutartis, apie kurią kalbame, buvo nepaprasta. Tai dar nėra suprantama net mūsų pačių, o tuo labiau kokių nors pašalinių kaimynystėje. Ji atvėrė galimybę arba perspektyvą, kad santykiai tarp mažo ir didelio gali būti visai kitokie, negu įprasta. Tuo metu Rusijai vadovavo nemažą įtaką turintys demokratinio mąstymo politikai ir pirmiausia Rusijos vadovas Borisas Jelcinas, kuris norėjo kitokios Rusijos, negu ji buvo sovietų laikais. Galbūt net istoriškai kitokia Rusija. Tai pasireikšdavo kai kuriuose B. Jelcino posakiuose ar net poelgiuose. Antai mūsų derybų metu ir jas pasirašant. Tie momentai ligi šiol nepamirštami. Yra vienas, apie kurį norėčiau, kad mes ir ne tik mes, o visi visur prisimintų, tai B. Jelcino požiūris į trijų Baltijos valstybių nepriklausomybę. Kai pasiekėme iš naujo pripažintos suverenios nepriklausomybės ir tapome tarptautinių organizacijų nariais, o sprendimas buvo priimtas Maskvoje pačios Europos šalių saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, B. Jelcinas, perimtas įspūdžio to, kas įvyko jam laikant vairą, pasakė Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Rolandui Dumas, - privačiai, dviese, nes jie susitiko kitais klausimais dėl Rusijos ir Prancūzijos tarpusavio dalykų. Jis pasakė: „Baltijos tautos dabar laisvos. Tai yra gerai.“ Nė vienas Rusijos vadovas nei ligi tol, nei po to nėra to pasakęs. Turbūt nėra nei taip jautęs, nei taip galvojęs. O Jelcinas taip jautė ir galvojo ir spontaniškai pasakė. Gerai, kad mes jų nevaldom, kad jie nėra prispausti, kad jiems nereikia kovoti už savo nepriklausomybę.
Štai kokia galėjo būti Rusija. Ji tokia netapo, ir priežastys pakankamai aiškios ir žinomos.
Bet aš noriu grįžti prie pirmosios minties apie santykius, apie jų gerumą ar nevisai gerumą. Jie yra tokie, kokie yra. Santykiai yra tokie, kokie yra partneriai, priklausomai nuo to, ko partneriai siekia. Ar jie geros valios partneriai, ar jie nori, kad viešpatautų gėris, santarvė ir sutarimas tarp abiejų subjektų, kurie formuoja santykius. Ar nebūtinai? Ar santykiai matomi tik šiai dienai - šiandien taip, o rytoj pažiūrėsim, gal ir kitaip. Tąsyk santykiai nėra nei tvarūs, nei tikri, nei juos galima kaip nors giriamai apibūdinti. Jie tai dienai tiesiog yra tokie. Ir šiandien mes gyvename diena, kuri yra tokia kokia yra. Turime kaimyną, kuris nuolat grasina, demonstruoja didžiulę karinę jėgą prie mūsų valstybės sienų. Ir net su komentarais, per kiek dienų mes galime jus sunaikinti. Tai nėra nuostabių santykių formavimas. Tai ekspansionizmas ir hegemonizmas. Kai kas mano, kad jis yra hegemonas, kad jis gali diktuoti savo gyvenimo būdą, savo mintis. Ne, savo minčių tu neįpirši. Gali priversti skaitytis su baime ir pavojumi, bet ir pavojus ir baimė yra labai blogi veiksniai ir žmonių, ir tautų santykiuose.
Tad esame tokioje padėtyje, kur visąlaik matome nepalankumą, revanšizmą, grasymus ir bauginimus. Matome Astravo agresiją, o dabar vadinamųjų migrantų atakas. Ne patys migrantai atakuoja, jie tik šoviniai, kuriais į mus šaudo agresorius. „Santykiai“ kuriami ir šitaip. Ką galima kalbėti apie juos, ar jie geri, ar blogi? Jie yra tokie, kokius daro tie, kurie juos daro. Mums belieka kliautis savo blaiviu protu ir matymu, kuriuo nevengiame matyti, kaip yra. Štai Respublikos Prezidentas pasakė keletą tikslių žodžių, o jie ne visada būdavo sakomi arba ne visada kitose šalyse aiškiai sakomi tos padėties atžvilgiu. Mes kalbame tiesiai ir ne todėl, kad esame įžūlūs, arogantiški arba norim kam nors ką nors „parodyti“. Mes tiesiog matome padėtį ir kalbam apie ją tikėdamiesi, kad vis daugiau sąmoningų ir geros valios žmonių matys padėtį teisingai ir, manyčiau, garbingai.
Buvo laikas, kurį dabar prisimename, kai Rusijos vadovybė elgėsi su Lietuva garbingai. Tai labai retas atvejis istorijoje. Bet jis buvo! Tai reiškia, toks santykis yra galimas. Prisimindami ir apie tai kalbėdami palaikome viltį ir palaikome savo sielose pastangą, kad bendravimas tarp tautų būtų toks, koks tada mezgėsi tarp Lietuvos ir Rusijos pasirašant istorinę 1991 m. sutartį.