Bronius iškeliavo
Netekome bičiulio, kuris išoriškomis apraiškomis galėjo atrodyti ir neypatingas – tylus, veikiau vienišius – o vis dėlto buvo ypatingas. Apie tai liudija Broniaus Kutavičiaus kūriniai. Lietuva dar suvoks, ką turėjo.
Kai kilome į laisvę, Broniaus kūryba tiesiog rodė, kokie turime būti laisvi. Vieną savo rašinių buvau net pavadinęs „Nė grašio ciesoriui“. Dabar esu juos surinkęs, Kompozitorių sąjunga išleis knygelę. Kaip gaila, kad Bronius nesulaukė, būtų pasidžiaugęs, būtume dar pasikalbėję apie tuos laikus ir jų muzikas. O kadangi ilgai nešiojausi atminty vieną ypatingą įspūdį, tai dar apie jį pridūriau naują mažytį esė.
Nesiunčiau Broniui, tegul pamato, kai bus knygelėje. Tokių klaidų žmogus vis padarai.
Nežinau dabar, ar galėsiu atsisveikinti, rašau po lašeline, tai pridedu čia nors tą distancinę gėlę.
Bronius ir bylojantis kinas
Svarstant apie Bronių, apie jo muzikos darbus, neturi būti užmiršta ir jo muzika kinui.
Kadaise žmogus iš to gyveno, bet ne todėl prisiminiau.
Yra vienas nepaprastas kūrinys, kuris negali būti pamirštas. Gal jo laikai dar ateis.
Tai Broniaus Kutavičiaus muzika senam nebyliam filmui apie Janytę Arkietę. „Žanos d‘Ark kančia“
Pritrenkia.
Žinoma, reiktų, kad rodytų tą filmą su muzika.
Tik nereikia klaidinančio pavadinimo apie piemenaitės Janytės aistrą
Žodis „passion“ turi dvi prasmes, tai pasirinkim normalią.
Tikrai „pasija“ šiuo atveju veikiau kančia (kaip J. S. Bacho apie Kristų pagal Joną ar Matą), negu aistra. Nors aistra mirti – irgi stiprus dalykas.
Klausykimės, žiūrėdami tą filmą, ir pagalvokime.
LRT.lt, 2021-09-29