Sacharovo kalba
Ji turi būti išlikusi, Andrejaus Sacharovo paskutinė kalba, kurią jis skaitė arba leido plaukti kaip kilnią senovės pranašo eldiją virš tokių svetimų ir nevaldomai besierzinančių iki įtūžio SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo bangų...
Kai paplavynas kyla cunamiais, išties darosi baisoka, o esmę suvoki vis vėliau. Tada jutau, bet nebuvau deramoj veiksmo aukštumoj, pats neadekvatus akimirkai.
Kol dar mėginau sekti jo mintį, girdėjau kažkokią nerealią, neadekvačią sovietijos tikrovei utopinę programą, ir tikrasis kalbos turinys buvo situacija. Tai įsimena. Žmogus,kurio jie negali pakęsti, kalba tribūnoje. Atėjo iš tyrų tartum Jonas Krikštytojas, kuriam už tai nukirs galvą, kad padėtų ant lėkštės, o jis vis vien kalba, jaučiasi likimo pašauktas tiesti kelią... hienoms ir šakalams.
Tai stūgaujantys „deržavos“ fašistai, su jais viskas aišku, o menamas „centristas“ M. Gorbačiovas ir asmeniškai nekentė A.Sacharovo dėl nesulyginamo pranašumo ir grėsmės karjerai. Jelcino gal nė nebuvo salėj, bet kur dingo „demrosijos“ reformistai, leidę viešai trypti, nelyginant prietranką jurodivą, savo vienintelį idealistą šviesulį? Juk nešaukė iš vietų: leiskit kalbėti!
Po kelių dienų A.Sacharovas mirė. Bičiulis nūnai sako, kad tikriausiai nunuodytas. Žinoma tęstinė praktika. Kam „partijai“ tokia konkurencija artėjančiame Trečiajame suvažiavime, kai bus renkamas SSRS prezidentas?
O aš vis nešiojuosi tarsi kaltę. Pernelyg lėtai galvojau, kai reikėjo veikti žaibiškai. Jei būtume staiga sukilę visa ar bemaž visa Lietuvos delegacija su Sąjūdžio Tarybos pirmininku ir stoję - kaip Lietuva!-- iš pirmųjų salės eilių greta spjaudomo ir nušvilpiamo žilstančio mokslininko kovotojo, M.Gorbačiovui vis išjunginėjant jo mikrofoną (užsičiaupk, tu kvaily!), nebūtume tuo išgelbėję Rusijos nuo vėlesnio pokomuninio moralinio nuopolio į rusofašizmą, bet vis dėlto.. Lietuva su tavim, kilnus žmogau ir bundanti šalie!..
To nepadarėme.
Atleisk, ir amžiną Tau atilsį, Andrejau Sacharovai.
LRT.lt, 2021-05-23