LRT radijo laida „Lietuvos diena“, 2021-05-12
Ved. Vaida Zakarkienė: Šiandien kalbėdamas konferencijoje, skirtoje pilietinio pasipriešinimo dienai, pabrėžėte, kaip svarbu visuomenei gebėti priešintis blogiui. Kas, jūsų akimis, dabar mūsų visuomenėje yra priešas, o kas yra blogis?
V.Landsbergis: Paprastai, didžiausias priešas būname mes patys. Ir šiandien galiu tai patvirtinti. Mums nereikia kažkur ieškoti priešų, o reikia pasižiūrėti į save, ką bloga mes patys sau darome. Ir kokios yra pagrindinės mūsų ir apskritai žmogaus problemos šiame laikotarpyje. Yra kažkoks keistas, nelaimingas žmogus. Lietuva turi tokią savybę įsijausti, kaip mums blogai, kokie mes nelaimingi, kaip mums nesiseka. Bet dabar tai apskritai pasaulinė psichologinė problema. Tartum tokia rūšis – žmogus nelaimingasis. Kažkada buvo homo sapiens – mąstantis žmogus, homo ludens – žaidžiantis, homo faber – gaminantis; mes vis dar gyvename to gaminančio žmogaus epochoje. O dar yra žmogus kariaujantis, pykstantis, nerandantis savęs.
Ved.: Kalbant apie pyktį, turbūt didžiausią susipriešinimą visuomenėje dabar kelia vertybių klausimai, kaip žmogaus teisės, šeimos samprata. Kodėl nesugebame šių temų aptarti taikiai, kaip jūs manote?
V.L.: Pirmiausia todėl, kad neskiriame svarbiausių ir antraeilių dalykų. Griebiame kokį nors numestą jauką, tartum naują problemą, kai iš tikrųjų yra ta pati problema: žmogus pats su savim ir artimoje aplinkoje. Ta artimiausia aplinka yra jis pats. Ar jis sugeba kurtis gerą arba gėrio sau artimą aplinką? Ar nesugeba ir jaučiasi nevykęs, tartum nesėkmės žmogus. Kalbam apie sėkmę – kur jam rasti sėkmę ir laimę? Lyg išorinė sėkmė - jau laimė. Laimė yra būti savimi ir su savimi, ir su gerais žmonėmis, savo artimaisiais. Tai artimo sąvoka ir samprata. Ar turi artimųjų? Jeigu tau negerai, tai tu pirmiausia jautiesi kažko nepadaręs, nesusitvarkęs. Tada dairaisi, kas kaltas. Gal tas silpnesnis, kurį galima primušti, „artimoje aplinkoje“ tai arba vaikas, arba moteris, kurią galima primušti. Jeigu Stambulo konvencija neleidžia moterų mušti, jau kažkas negerai, ponas vyras nepatenkintas. Tai jam trukdo gyventi. Žmogus neatsirenka, kas kur yra.
Ved.: Kalbant apie atsirinkimą, jūsų šiandien konferencijoje išsakyta dar viena įžvalga, kad reikia ugdymo, reikia vaikus mokyti moralinės nepriklausomybės nepaklusti blogiui. O kaip vaikus išmokyti atskirti, kas yra blogis?
V.L.: Pirmiausia reikia dėmesio vaikams. Čia viena mūsų visuomenės blogybių. Negaliu sakyti, kad tėvai visai nesidomi, nesirūpina vaikais. Bet labai dažnai vaikai nėra svarbiausias dalykas. O vaikų tauta tą jaučia. Vaikų laimė, kitaip sakant, laimė turėti vaikų – ar tą suprantame, ar esam už tai dėkingi ir kartu su vaikais džiaugiamės, kad turime vieni kitus? Ar jie mus vargina? Kai kas mano, kad kažkaip negerai atsitiko, nelaimė, ir dabar turiu tą vaiką ar keletą vaikų. Kaimynai, o ypač kaimynkos pradeda priekaištauti: tu ką, kvaila, kam tau tiek vaikų, tu neturi savo gyvenimo... Lyg čia nebūtų pats svarbiausias dalykas.
Ved.: Tai paradoksas. Dabar dalis visuomenė kalba, kad reikia kovoti už šeimą. Bet tuo pačiu naudoja argumentus, kaip nušluoti Seimą.
V.L.: Nesuprantu, kas eina kovoti už šeimą. Kas tą šeimą užpuolė? Aš nematau, kas ją užpuolė. Norėčiau sukviesti šeimas ir paklausti: kas jus užpuolė? Ar ne jūs patys?
Ved.: Gal čia ir yra visuomenės pasipriešinimo problema, kad nematome aiškus priešo iš išorės, ir tada ieškome priešų tarp savų. Kaip manot?
V.L.: Aš manau, kad yra net priešingai: mes nematome, jog pirmiausia esame patys sau priešai, nes nepasirūpiname, kad žmonėms aplink mus būtų gerai, tada ir mums bus gerai.
Ved.: Kodėl taip yra, profesoriau?
V.L.: Esame egoistai. Buvom visąlaik klaidinami, kad esam patys svarbiausi, o iš tikrųjų svarbiausi yra žmonės aplink mus. Ir tie, kurie yra mūsų artimoji aplinka. Ar mes ją turim, ar ją kuriam, ar puoselėjam, ar tik naudojamės, ar ji mus erzina? Tada jai keršijam, baudžiam. Štai kur mūsų nesusikalbėjimas. Labai daug dalykų yra visai paprasti, jie nuo senų senovės išreikšti žmonių posakiuose ir dainose. „Man mergelė laikinai“. Ar tikrai taip? – Ne. Daina buvo labai graži: „Man žirgelis laikinai, o mergelė amžinai“. Bet jeigu paimsi alternatyvą „Man mergelė laikinai, o vienatvė amžinai“, tai tu, žmogau, čia ir esi.
Ved.: Jūsų nuomone, kiek visuomenės susiskaldymui turi įtakos valdžios atstovų veiksmai? Pavyzdžiui, apklausa, kai visuomenės klausiama, ar reikėtų galimybės atšaukti Seimo narį?
V.L.: Jeigu nėra kuo užsiimti, tai čia labai geras būdas: visi tuoj pradės vieni kitus atšaukinėti, ir bus labai daug svarbios veiklos visai nesirūpinant, sakysim, ta pačia šeima, savo šeima. Šeima nėra abstrakcija, kur reikia eiti ir kovoti su kažkuo, kas ją neva užpuolė. Ar kokie saracėnai užpuolė? Atėjūnai užpuolė? Juk mes patys nebranginam ir galbūt leidžiam jai pairti, pakrikti. Labai retas dalykas, kad „man mergelė amžinai“.
Ved.: Tuo, kad visuomenė, kaip sakote, yra nelaiminga, turbūt nepraleidžia progos pasinaudoti ir priešiškos šalys? Kariuomenė atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu padaugėjo dezinformacijos, ypač socialiniuose tinkluose, kuria siekiama menkinti gyventojų pasitikėjimą valdžia. Panašu, kad jiems pavyksta?
V.L.: Gal ir pavyksta. Tačiau žmonės nepasitiki patys savimi. Atrodo, kad valdžia turėtų daryti kažką, kad aš jausčiausi geriau. Jeigu aš nesusitvarkau su savimi ir nesijaučiu gerai savo šeimoje, jeigu vaikai man trukdo, erzina, sudaro problemų, tai kuo čia dėta valdžia? Pats, žmogau, esi nesusitvarkęs, neišsprendęs esminių savo būties problemų toje artimoje aplinkoje. Nereiškia, kad negalima mušti moterų. – Tikrai, moterų negalima mušti, ir vaikų negalima mušti. Moteris reikia mylėti ir vaikus reikia mylėti. Jeigu vaikai nejaučia meilės, tai jaučia nuoskaudą. Jie užgaunami ir paskui keršija. Viskas atsisuka kitu lazdos galu, kadangi žmogus nesusitvarko pats su savimi.