Lietuvos kova
1991 metų sausio 13 dieną lietuviai gynė Vilniaus televizijos bokštą gyvuoju skydu nuo sovietų karių. Ši naktis lietuviams kainavo 14 gyvybių.
„Gorbačiovas mums pateikė ultimatumą, kad iki sausio 10 dienos turime pripažinti sovietų konstitucijos viršenybę, kitaip būsime sutriuškinti“, - prisimena tuometinis Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Lietuvos politikos „geležinis žmogus“ Landsbergis, būdamas 88 metų, vis dar yra geros formos. Jis gyvena Vilniuje ir pasitraukė iš Lietuvos politikos, tačiau išlieka aktyvus tarptautinėje žiniasklaidoje, ypač Rusijos ir Baltarusijos klausimais.
Kalbėdamas apie tragiškus 1991 m. Įvykius, Landsbergis pažymi, kad imperijos ataka buvo laukiama ištisus metus, o pirmasis bandymas išmėginti jėgas prie Seimo rūmų baigėsi lietuvių pergale.
„Jau 1990 metais sovietų armija ir KGB nuolat stengėsi parodyti savo jėgą. 1991 m. sausio 8 d. sovietų kariai civiliais drabužiais kaip darbininkai ir kolūkiečiai bandė įsiveržti į parlamentą. Tačiau žmonės priešinosi ir nustūmė juos nuo Seimo rūmų atgal. Iš principo jau tada galėjo būti pralietas kraujas. Šis pasipriešinimas papiktino Kremlių ir jų vietinius bendražygius“.
Landsbergis mano, kad Maskvos valdžia ir senamadiški Lietuvos komunistai nusprendė atkeršyti už šį pažeminimą. „Po kelių dienų jie atvyko su tankais ir iš Maskvos pakviestu specialiuoju daliniu „Alfa“, kad užimtų viską, ko norėjo. Jie užgrobė televizijos bokštą ir transliavo laidas, kad Lietuvos vyriausybės nebėra ir kad valdžia „Nacionalinio gelbėjimo komiteto“, sudaryto iš komunistų, rankose. Tačiau jie nesiryžo pulti parlamento, nes Seimo pastatą saugojo net daugiau žmonių, nei televizijos bokštą. Žmonės nebijojo nei tankų, nei „Alfos“.
Landsbergis sako, kad Gorbačiovas pasiūlė pasirinkti: ar Lietuva grįš į Sovietų Sąjungos sudėtį, ar Lietuvą perims tankai.
„Gorbačiovas mums pateikė ultimatumą, kad iki sausio 10 dienos turime pripažinti sovietų konstitucijos viršenybę arba būsime sutriuškinti. Kadangi mes jį atmetėme, jie ryžosi ką nors daryti, kad išsaugotų savo veidą“.
Daugelis Gorbačiovo gynėjų iki šiol tvirtina, kad jis nieko nežinojo apie planus pulti Vilnių. Pasak Landsbergio, tai niekingas melas, ir amžinatilsį Borisas Jelcinas galėtų tai patvirtinti.
„Gorbačiovo kalbos, kad jis nieko nežinojo apie išpuolį prieš Vilniaus televizijos bokštą, yra vaikų darželio lygmens. Jis meluoja. Tą naktį jie visi iki paskutinio buvo Kremliuje prie telefonų ir laukė valdžios pranešimų apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Jelcinas man pasakė, kad sausio 13-osios naktį jis nedelsdamas paskambino Gorbačiovui ir liepė nutraukti bjaurastį Lietuvoje. Kaip Gorbačiovas gali pasakyti, kad nieko nežinojo?“
Pusė milijono žmonių Maskvos gatvėse
Landsbergis sako, kad bendra Vakarų šalių pozicija buvo tokia, jog Sovietų Sąjunga turi atsisakyti jėgos naudojimo prieš Lietuvą. Tačiau buvo ir Vakarų politikų, kurie ragino nesiūbuoti Gorbačiovo laivo.
„Tuo metu buvo daug propagandos, kad Gorbačiovas elgiasi teisingai ir bando susitarti su Vakarų šalimis, ir jo nereikėtų trikdyti. Taip mes turėjome likti su savo kalėjimo sargyba ir jam netrukdyti. Mes negalėjome klausyti tokio patarimo. Žinojome, kad elgiamės teisingai ir kovojame už visų Sovietų Sąjungos tautų, įskaitant rusus, laisvę. Reikėjo išsilaisvinti nuo komunistų valdžios“.
Ką jautė Landsbergis, pamatęs, kaip prie TV bokšto tankų vikšrais bandoma sutriuškinti jo žmones?
„Tomis dienomis buvau įvykių epicentre. Telefonas visą laiką skambėjo, ėjo telegramos. Tai, kas nutiko prie televizijos bokšto, buvo baisu, tačiau negalėjome pasiduoti jausmams. Reikėjo imtis veiksmų. Reikėjo organizuoti Vilniaus gynybą ir palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu“.
Pasak jo, rusai taip pat stojo ginti lietuvių. Po žudynių Vilniuje apie pusė milijono žmonių susirinko Maskvos gatvėse išreikšti savo pasipiktinimo.
„Mus labai palaikė, ypač Skandinavijos šalys ir Islandija. Tačiau iškart po Vilniaus televizijos bokšto užpuolimo šimtai tūkstančių žmonių susirinko į Maskvos Maniežo aikštę su reikalavimu „Šalin rankas nuo Lietuvos!“. Tai buvo paprasti rusai, Maskvos gyventojai. Jie turėjo dar vieną šūkį: „Šiandien Lietuva, rytoj Rusija“. Jie suprato, kad jau rytoj ir juos traiškys tankų vikšrais“.
LP Eesti Päevaleht, 2021 sausio 8 d.
Fragmentą išvertė Martas Tarmakas
Pavadinimas duotas šiai publikacijai