Vilniaus mūšis
(Istorijos detektyvai, LRT, 2021-01-10)
Vedėjas V. Savukynas
V.L.: Yra istorijoje Žalgirio mūšis, Durbės, Oršos mūšis, yra Vilniaus mūšis. Ir Lietuva laimėjo tą mūšį.
Ved.: 1990 metų kovo 11 d., sekmadienio vakaras. Lietuvos parlamentas dirba iki išnaktų ir 22 val. 44 minutės paskelbia Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą.
V.L.(archyvas): Aktas priimtas, sveikinu Aukščiausiąją Tarybą, sveikinu Lietuvą!
Ved.: Kol Vilniuje parlamentarai glebėsčiavosi ir sveikino vieni kitus, ši žinia akimirksniu pasiekė galingiausių pasaulio valstybių vadovų kabinetus. „Lietuviai viską sugadins“, - tą vakarą pasakė Prancūzijos prezidentas F. Mitterandas.
V.L.: Taip kaip jis ten pasisakė, tai labai primityviai. Ir aiškiai ne pats mąstęs, o kas jam buvo pasakyta, kad tie lietuviai – niekam tikę ir kažką sugadins. O ką sugadins?
Ved.: Atsakymas slypi prisiminus tuometinį geopolitinį mąstymą. Jau buvo prasidėję dialogas tarp Blogio imperijos, kaip Sovietų sąjungą pavadino JAV prezidentas Ronaldas Reiganas, ir laisvojo Vakarų pasaulio. Tai buvo išsivadavimas iš beveik pusę amžiaus kybojusios virš pasaulio atominio karo grėsmės. Pagaliau pasaulis pasirodė galįs būti saugesnis, o ateitis šviesenė. Ir šios viltys Vakarams siejosi su naujuoju SSRS vadovu M. Gorbačiovu. /.../ Bet štai 1990 metais Lietuva paskelbia atkurianti savo nepriklausomybę. Visi suprato, kad tai smūgis M. Gorbačiovui.
/.../
V.L.: Mes žiūrėjome visai kitaip. Mes taisom. Taisom kas sugadinta, kas neteisinga. Jūs galėtumėt pasakyti ačiū, o ne smerkti.
/.../
V.L.: Čia buvo konceptualus dalykas. Ir iš tikrųjų visas konfliktas, sakysime, susirėmimas, čia ne konfliktas, o vertybinis susirėmimas tarp kardinaliai priešingų koncepcijų – į tautų sambūvį, į tautų teises, į istorijos eigą per nusikaltimus ir agresijas, ar vis dėlto su teisingumo viršenybe? Mes rėmėmės teisingumo viršenybe. Ir kad Lietuvos sunaikinimas ir valstybės panaikinimas, įjungimas į buvusią kadaise carinę metropoliją yra nusikalstamas, neteisėtas, ir tai turi būti pakeista.
Ved.: Toks buvo Lietuvos požiūris, tačiau tuo metu ji buvo patekusi į geopolitinius spąstus. Mūsų laisvės siekiams Vakarų pasaulis simpatizavo, tačiau Sovietų Sąjungos demokratizavim viltis siejo su M. Gorbačiovu.
V.L.: O ten jau pažadai susitaikymo, nusiginklavimo, galbūt net Vokietijos suvienijimo, bet šiukštu - ne Baltijos valstybės, ne tai, ką SSRS jau įkalusi į žemėlapį. Žemėlapis jiems atrodė šventas dalykas, nos jis buvo smurtu padarytas ir su Stalino parašu. Ir dar tai turėjo būti sakralizuota. Lietuva su tuo visiškai nesutiko, ir galų gale mes įrodėm ir laimėjom.
Ved.: Vakarai negalėjo pamiršti Lietuvos, tačiau nenorėjo pakenkti ir M. Gorbačiovui. Šis dvilypumas buvo tikras galvos skausmas vakarų pasaulio lyderiams: kaip padaryti, kad ir avis būtų sveika, ir vilkas sotus? Viena, ką tikrai darė Jungtinės Valstijos, tai turimomis diplomatinėmis priemonėmis siekė, kad Lietuvoje nebūtų panaudota jėga. /.../
V.L.: Žinoma, pragmatiniai, naudos sumetimai buvo visą laiką kišami į pirmą vietą: mes čia tokius gerus dalykus dabar matome ir projektuojame, o kažkokie mažiukai lietuviai gali sugadinti. Tai ar tikrai į juos reikai kreipti dėmesį? O męes laikėmės principinės pozicijos, kad kol nors viena šalis nelaisva, tai laisvės nėra. Tai ar jūs už laisvę, ar už kai kurių laisvę, o kitų nelaisvę? Tąsyk labai atsiprašome, kuo jūs tada skiriatės nuo komunistų?
Ved.: Paskelbus nepriklausomybę, Kremlius siuntė aiškius signalus, kad laisvę matysime, kaip savo ausis be veidrodžio. /.../ Gorbačiovas pukiai žinojo, kad Lietuva ruošiasi skelbti nepriklausomybę, ir tai nebuvo neapgalvotas sprendimas, tačiau viešai kalbėjo kitaip.
V.L.: Gorbačiovas man tiesiai į akis sakė: „Užmirškit tą savo nepriklaudsomybę. Mes jums niekad neleisim, mes neleisim, dalykas mūsų rankose, o jūsų niekas neparems“. Jam taip atrodė, kad jis toks įtakingas, toks svarbus su savo pažadais sukurti naują pasaulinę tvarką. Tai, kad čia kažkokie mažiukai, kurie kliudo – juos Vakarai labai paprastai paaukos. Taip, kaip jis pats, visa ta komuna visada mažesnius galėjo labai lengvai aukoti. Ir net savo žmonių milijonus aukodavo.
Ved.: O tuo tarpu Vakarams Kremlius aiškino, kad Lietuva ir Landsbergis nenori tartis, todėl su jais neįmanomas dialogas. Netgi buvo prašoma, kad Vakarų lyderiai paspaustų Lietuvą.
V.L.: Būdavo progų ir atsakyti tiesiai, kaip telefonu senatoriui R. Lugarui, kurisd man skambino G. Bušo vardu perduodamas ir simpatiją, ir paramą, bet kartu ir patarimą būti lankstesniems ir priimti tam tikrus kompromisus, kuriuos, atseit, anie siūlo. Aš paaiškinau senatoriui: jus apgauna, nes jie reikalauja kapituliacijos, kad mes atšauktume nepriklausomybę, vėl ateitume derėtis kaip sovietų „respublika“. Ir tai vadina kompromisu! Čia kapituliacija, bet jums ją pateikinėja kaip kompromisą - mes, atseit, Landsbergis nepriima jokio gero kompromiso. Lugaras po to pasakė: taip, aš visiškai jus supratau, dabar jau nebūsime kabinami ant to, kad „nepriima kompromiso“.
Ved.: Tuo metu Lietuva visais būdais siekė pradėti derybas su Kremliumi, tačiau sovietinė valdžia apie tai net nenorėjo girdėti.
/.../
V.L.: Mes rašydavome laiškus, siūlydami tą ir tą. Būdavo tyla, ne atsakymas. Arba galų gale atsainus atsakymas: mes vedame derybas tik su valstybėmis, o jūs čia kad ir pasiskelbėt, vis tiek esat mūsų dalis ir ne valstybė, su jumis jokių derybų nebus. Na. Galų gale turėjo būti.
Ved.: Lietuva ir Vakarams primindavo, kad jei jie gina moralines vertybes, negali Lietuvos apslikti likimo valiai. JAV prezidentas G. Bušas, susitikęs su M.Gorbačiovu akis į akį, skundėsi, kad Vytautas Landsbergis jį pavadino Chamberlainu.
V.L.; Aš tiesiogiai nepavadinau jo Chamberlainu, bet visą jų daromą biznį pavadinau Miunchenu, kad tai antrasis Miunchenas. Iš to paskui pasidarė komentarai, ir žmonės pradėjo Bushui siųsti lietsargius , jis gaudavo labai daug lietsargių. Buvo tokia psichologinė akcija.
Ved.: Kodėl lietsargiai?
V.L.: Chamberlaino simbolis. Tad per tą lietsargį atsirado palyginimas su Chamberlainu. Aš to nesakiau, aš sakiau: Miunchenas. Man paskui priekaištavo, kaip galėjau taip palyginti, neva kaip tik tai yra toks pats atvejis.
Ved.; Akivaizdu, kad užuominos į Miuncheną Bushui nepatiko, ir jis negalėjo ignoruoti Lietuvos klausimo. Tad tokia Lietuvos užsienio politika davė vaisių ne tik mums. Bet ir visam pasauliui, siekiančiam didesnio teisingumo.
Sausio 13-osios krubini įvykiai nenukrito iš dangaus. Vos tik 1988 metais susikūrė Sąjūdis, jis iš karto sudomino Maskvą, ir į Lietuvą važiavo ne tik A. Jakovlevas, bet ir KGB pasiųsti emisarai. /.../ KGB nesnaudė. Jos inspiruota 1988 m. lapkričio 4 d. Buvo įkurta „Jedinstvo“. /.../ KGB Maskvoj nepamiršo savo planų ir laukė tinkamos progos juos įgyvendinti. Jų nuomone, toks laikas atėjo 1991 m. sausį. Tarptautinis kontekstas buvo aiškus. Tuo metu visi žinojo, jog JAV pradės karą dėl Kuveito, jų dėmesys bus sukoncentruotas ten, o be to joms reikėjo sovietų paramos. Todėl tai buvo gera proga padaryti perversmą Lietuvoje.
V.L.(archyvas): Metų pabaigoje vėl telkėsi grūmojantys debesys. Kalbu jums iš anksto, dar prieš Kalėdas dar nežinodamas, kas gali įvykti per paskutinę 1990-ųjų savaitę. Tačiau kas beįvyktų, tikiu, jog ateinantys 1991-ieji atneš Lietuvai laisvę ir įgyvendinamą valstybės nepriklausomybę.
Ved.: 1991 m. sausio pradžioje jau buvo juntama, kad kažkas labai negero nutiks. /.../ M. Gorbačiovas sausio 10 d. Aukščiausiajai Tarybai įsakmiai pasiūlė visiškai atstatyti SSRS konstituciją ir LSSR konstitucijos galijoijimą. Spaudimas Lietuvai didėjo, ir jau kitą dieną sovietinė kariuomenė pradėjo užiminėti pastatus Alytuje, Šiauliuose ir Vilniuje. /.../ Naktį iš sausio 12 į 13 prasidėjo šturmas. /.../
V.L. (archyvas): Sprendžiamas Lietuvos likimas. Mes jau pajutome laisvės vertė, ir mūsų širdys nesudrebės. /.../ Mieli žmonės, tikriausiai netenkame televizijos ir radijo. Tai skaudus netekimas mūsų padėtyje ir mūsų kovoje, bet tai toli gražu ne viskas. Gali būti, kad jie šiandien tuo apsiribos, o gali būti, kad kasdien ims po kokį kitą objektą. Tačiau Lietuva gyveno be televizijos ir išliko, kovojo, išsikovojo nepriklausomybę tada, aštuonioliktais metais, išsikovos vėl.
/.../
Ramūnas Bogdanas: /.../ Mes ten [AT] gyvenome didžiulėje įtampoje, ir naktimis Landsbergis kartais grodavo fortepijonu. Tie, kurie ten naktimis nakvodavo, ateidavome pasiklausyti mini koncertėlio. Vieną kartą aš buvau vienas, jis kažką pagrojo, atitraukė rankas ir sako: „Klausyk, o jeigu jie mus puola, mes surengiame čia antrus Pilėnus ir visi sudegame?“. Supratau, kad čia visiškai ne juokelis, ne metafora. Kad tai visiškai įmanoma. Mačiau, kiek Molotovo kokteilių stovi koridoriuose, ir supratau, kad yra iš ko degti, ir jeigu būtų mūšis, tai būtų gaisras. /.../
/.../
Ved.: M. Gorbačiovas laikosi versijos, jog apie sumanymą panaudoti karinę jėgą Vilniuje nieko nežinojo. Kai jam apie tai buvo pranešta, jis paskambino KGB šefui V. Kriučkovui ir paprašė pasiaiškinti. Šis atseit irgi nieko nežinojo. Tada Gorbačiovas paskambino D. Jazovui. Tam taip pat buvo niekas nežinoma.
V.L.: Ir liudininkai, ir dokumentai apie tai, kaip tai bubvo planuojama ir vykdoma, - centras Maskvoje, štabas Maskvoje, o Gorbačiovas viską mato ir seka. Ir tą naktį jis viską mato. Jam B. Jelcinas paskambino ir pasakė: Prekratite eto bezobrazije“ (Baikite šitą bjaurastį). Tai Gorbačiovas su juo kalbėjo, o iki šiol pliurpia, kad miegojo. Kurie klauso pliurpalų, irgi labai nerimtai atrodo.
Ved.: Kai baisius vaizdus apie kruvinus įvykius Vilniuje pradėjo pranešinėti visos pasaulio žiniasklaidos priemonės, Maskvoje buvo suprasta, kad dabar reikia gelbėti ne ką kitą, o patį M. Gorbačiovą. Šis kruvinas susidorojimas nederėjo prie Gorbačiovo įvaizdžio Vakaruose. Darbo ėmėsi buvęs užsienio reikalų ministras E. Ševardnadzė.
/.../
Ved.: Kruvinas susidorojimas su taikiais žmonėmis sukrėtė pasaulį. G. Bušas iš karto po tų įvykių pareiškė, jog niekas negali pateisinti jėgos vartojimo prieš demokratiškai ir teisėtai išrinktas vyriausybes ir jų piliečius.
/.../
Ved.: Po sausio 13-osios pasaulis jau kitaip pradėjo žiūrėti į sovietų imperiją. M. Gorbačiovo įvaizdis pradėjo klibėti, o žurnalistai vis dažniau spaudė savo politikus dėl paramos Lietuvai.
V.L.: Šiaip tai G. Bushas jautė tą. Jo paties replikos labai įdomios. Jis jaudindavosi, žurnalistai jį spausdavo dėl Lietuvos. Ir vieną kartą net išmetė tokį įdomų pasakymą: „Nereikalaukit iš manęs, kad aš turiu pasirinkti tarp Gorbačiovo ir Landsbergio“. Tad labai aukštai buvo iškeltas tas antrasis. Bet taip jis suprato – kaip galima reikalauti pasirinkimo tarp Gorbačiovo ir Landsbergio? Ne Landsbergio, o principo, teisingumo, tautos teisės būti laisvai. O kodėl mes turim būti pavergta tauta? Jie patys įvedė tą koncepciją – pavergtųjų tautų koncepciją. Ir Sovietų Sąjunga yra pilna pavergtųjų tautų. Dabar viena nori išsilaisvinti, tai ne, ją reikia murkdyti, kimšti atgal į narvą. Kokie tada jūs laisvės gynėjai? Ir pasaulio Laisvės statula?
Ved.: O mūsų valstybės faktinį vadovą Vytautą Landsbergį vis geriau ir geriau vertino.
/.../
Ved.: Tuo metu V. Laurušo kaip SSRS deputato mandato Maskva nepanaikino, tad jis galėjo patekti į Kremlių ir pasikalbėti su M. Gorbačiovu.
V.L.: Yra epizodas, kur po šiokio tokio susikalbėjimo (tam kartui) Laurušas klausia, ar nenorėtų Gorbačiovas per jį ką nors perduoti Landsbergiui, ir Gorbačiovas atsako. Nepasiunčia jo po velnių, bet sako: „Perduokit linkėjimus“. Linkėjimus? Reiškia, po to, kai įvyko karinė akcija ir buvo nužudyti žmonės, ir esi susitepęs, tu nesakai, kad jūs ten kalti, jūs išprovokavot, jūs ten dabar ant manęs varot. Ne, jis jau siunčia linkėjimus – tai reiškia, kad Landsbergiui sektųsi. Nebūtinai, kad jį nuverstų kokie nors subotinai su [vladislavais] švedais.
Ved.: Tačiau dar reikėjo sulaukti nepavykusio pučo Maskvoje 1991 m rugpjūtį, kai galutinai žlugo sovietinė imperija. Sausio 13-osios įvykiai buvo lūžis, nes tada galutinai suprasta, kad tokia santvarka daugiau negali egzistuoti. Ir mūsų pareiga – nepamiršti šios dienos. Pamiršę ją, pamirštume ir savo laisvę.
/.../
V.L.: Dabar mano paskutinis klausimas: kodėl iki šiol nėra institucijos, kuri tirtų Sausio mūšį Vilniuje? Tai Vilmniaus mūšis už Lietuvos laisvę. Yra istorijoe Žalgirio mūšis, Durbės, Oršos mūšis, ir yra Vilniaus mūšis. Lietuva tą mūšį laimėjo savo susitelkimu, moraliniu ginklu. Visi tankai atsitraukė. Štai kur yra nepaprastas dalykas.