Atgimimas iš Astravo?
Ėmė ir šovė į galvą. Statė mums pražuvimą, o gal pašauks pabudimą. Baigsis gal mūsų letargas, kaip baigiasi jis Gudų žemėj. Ne tiesiog iš eksperimentinės pabaisos, o iš susivokimo, kad laikas veikiau trumpas.
Galimai neilgai bebūsim, kaip ir visa žmonija, tačiau KAIP? Galim niekingai, galim garbingai. Partizanai pasirinkdavo būti trumpai, bet garbingai.
Gal ta pamėklė už sienos, pernelyg matoma, kad ramiai pliuškiautume smėliukuose, lieps naujai pažvelgti į save ir byrantį smėlio laikrodį. Kaip numatome gyventi ir ką dar padaryti? Kaip mums pasirengti visam kam galimam?
Tūlas manys, kaip čia dar pasiplėšus. Kitas – kaip gerą ženklą palikus. Iš to kito tikimės ir paskutinio Lietuvos atgimimo. By ne atgimbimo.
Bet į Astravą verta pažvelgti plačiau. Tai Rytų Lietuva. Vietiniai vadukai, mažumiečiai–daugumiečiai, šaltai jaudinasi, ką Astravas mostels žmonėms (tik nevadinkim žmonių bjauriu vardu populiacija). Juos pribaigs pirmiausia, bet Rytų Lietuva, gražusis kraštas, po 30 metų darosi įdomi. Ji irgi Lietuva, bet kitokia, ir tai gerai.
Ten jau užaugo žmonių, kurie ieško. Pavyzdys visiems. Ateik, ieškančioji savęs Lietuva. Ateik nuo Turgelių ir Dieveniškės, nuo Gudų gojaus.
Lrt.lt, 2020-08-10