Astravo kiaulystė ir Lietuvos ištvermė
Kalba Ariogaloje, Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje Ariogaloje, 2020 08 01
Sveiki, brangieji, pirmiausiai – Ekscelencijos valstybės ir Bažnyčios vadovai, ir jūs visi, politiniai kaliniai. Buvę. Tikiuosi, kad tiktai buvę, kad daugiau neatsitiks patekti į nagus kokiems atgimusiems čekistams. Ir tremtiniai, taipgi buvę prievartos tremtiniai, o šiandien kartu su visais Lietuvos žmonėmis susiduriantys ir su naujomis išvarymo grėsmėmis, kai Lietuvą norima padaryti nepatrauklia, užnuodyta, radioktyvumais užkrėsta žeme. Vienas pusiau pamišęs priešas yra seniai seniai Maskvoje pagrasinęs - mes juos išnuodysim, pristatę atominių elektrinių ant jų sienos! Atrodė, kad tai bepročio žodžiai, o jo vardas Žirinovskis. Jis tebėra ir toliau kliedi visokias grėsmes, o kai kas yra net vykdoma. Taip, vykdoma, ir gerai, kad ši tema šiandien čia bus paliesta.
Mes esame tokioje geografinėje ir istorinėje politinėje padėtyje, kad turime savo gyvenime nuolat du dalykus - laimę ir nelaimę. Laimė būti čia, būti tarp jūsų, būti Lietuvoje. Savo tėvynėje, nematant ir nepatiriant anų grėsmių, kad kas nors vėl atvažiuos su raudonomis žvaigždėmis ir trems į svetimą šalį “na večnoje poselenije”- kad niekad negrįžtume. Tie laikai, tikime, praeityje; bet yra kitos grėsmės, kiti negerumai. Kartu su laime būti savo žemėje, turėti atkovotą, išsaugotą laisvę. Ypač kaip jūs, vyresnieji tremtiniai, tolimuose kraštuose ir vaikelius, ir anūkus auginote su viltimi ir tikėjimu, kad Dievulis Lietuvos neapleis, kad grįšime visi ir toliau kursime savo Tėvynę. Bet greta tos ir kitų laimių, kad galime kurti patys savo kraštą, yra ir pilna nelaimių. Pasaulis pilnas nelaimių dėl žmonių kvailumo, dėl žmonių gobšumo, siautėja visokie virusai, o per mažai kalbama apie patį baisiausią virusą, jis sutrumpintai vadinasi “BG” - Besaikis Godulys. Tai jis nuodija mūsų upes ir ežerus, nuodija marias, iškerta mūsų paskutines girias, plėšia Lietuvos iždą ir pakirtinėja tikėjimą ateitimi, tikėjimą gyvenimu savo šalyje. Yra dar ir didžioji nelaimė, apie kurią prabilo popiežius Pranciškus. Didžioji nuodėmė, kuri buvo šiek tiek primiršta - tai abejingumas artimui tavo.
Čia jūs esate ypatinga bendruomenė, tikrai artimi, bet kiek Lietuvoje yra skaldymo, priešinimo, kiršinimo, kad tik žmonės nesijaustų artimi ir neremtų vieni kitų, o graibytųsi kažkokių vaiduoklių!
Tad mes turime Lietuvoje ir tų pačių žmonijos nelaimių, kurios siaučia aplinkui, turime ir savo ypatingą nelaimę – būtent Rusijos imperijos neapykantą Lietuvai, mūsų patyčiai ir mūsų pražūčiai pabogintą Astravo pabaisą. Ką darysime su ta kiaulyste?
Aš taip sakau ir siūlau taip visur sakyti – yra Astravo kiaulystė. Niekas neklausė, niekas nesitarė, niekas neatsižvelgė net į tarptautines taisykles, tiesiog nutarė mums atkeršyti. Ir nutarė ne tie vargšai baltarusiai, o viršininkas toli Kremliuje. Tai jis ir pačius baltarusius pakiša po Kremliaus padu. Dabar mes matome, kad bunda baltarusių tauta, atsiranda. Nejaugi bus Baltarusija? Atrodė, kad jau jos nėra, ji amžinai palaidota. O gal bus? Jeigu bus, tai mes juk tiesiame ranką, kad ji būtų, mūsų seseriška tauta. Mūsų dainos tokios panašios, dažnas ir atrodo labai panašiai kaip lietuvis. Juk ten ir senieji baltai yra jų tarpe ištirpę. Bet yra imperija, yra agresija, ir mes turime bendrą problemą.
Lietuvoje yra atsiradęs antiastravinis visuomeninis pasipriešinimo sąjūdis, nes dabar tikrai vėl klausimas, ar Lietuva priešinsis, ar kapituliuos? Kai sakome - turime laisvę, tai kas nors gali pasakyti - turite laisvę ir kapituliuoti. Bet turime laisvę ir nekapituliuoti ir kur jau kur, o tarp tremtinių čia nėra net ką aiškinti. Jie niekad nekapituliavo, visada tikėjo Lietuvos laisve ir Apvaizdos globa, kuri mums padėjo išlikti.
Susiduriame su visokiomis mažesnėmis kiaulystėmis ir turime jas matyti. Tai mūsų pasipriešinimą ketinantys pakirsti įrodinėjimai, kad: “Tegul jie stato tą savo pabaisą ir dar keturis kartus didesnę, o gal nieko neatsitiks? Gal nesprogs, o jei truputį sprogs, tai pusės Lietuvos neliks, na ir kas?” Tiems Kremliaus valdovams tai tikrai niekas, o galbūt net smagu būtų, kad tos Lietuvos neliktų, kuri jiems padarė, kaip jie mano, didelę žalą, didelę “pasaulinę nelaimę”, kad neliko Stalino imperijos. Lietuva čia labai prisidėjo, galbūt ir ta pabaisa, kurią mums stato, yra kerštas Lietuvai. Valdovas iš Kremliaus pirštu parodė - iš daugybės vietų, kurios galėjo būti toliau ir saugiau, parodė šitą, arčiausiai - ant Lietuvos sienos, prie Vilniaus. “Tegu jie gauna ir tegu gyvena su ta giljotina virš savo galvos”.
Štai mes ir turim tokią padėtį iš anos pusės. Bet turim padėtį ir iš kitos pusės, visokiausio prasiskverbimo ir įrodinėjimo, kad gal mes galim gaut pigesnio sūrio! Nors ir pelėkautuose tas sūris, bet jis šiek tiek pigesnis, tai gal lendam į tuos pelėkautus? Pagyvensim šiek tiek geriau! Turim lyg ir tarptautinių organizacijų, kurios privalo ginti valstybes ir tautas nuo blogų ir pavojingai statomų branduolinių jėgainių. Ir štai, pasirodo, viena tų organizacijų, ji vadinasi TATENA, palaimino tą statybą. O dar pasirodo, kad žmogus, kuris palaimino, yra senas “Rosatomo” agentas, buvęs darbuotojas. Jie ten turbūt neturi jokių filtravimo tarnybų, sakysim, įleidžia tipą, o paskui tarptautinės organizacijos vardu daromas toks sprendimas, kuris Lietuvai lemia tikrą arba galimą, bent jau moraliai slegiančią ir žeminančią situaciją ir pražūtį. To žmogaus, kuris pasirašė, vardas ir pavardė yra Milko Kovačiovas, gal kur nors kas nors ją pastebės. Tai jis tikrai daug metų dirbo “Rosatome”. Ėmė gerus pinigus, galbūt ir toliau ima už tokias paslaugas, kurių dabar padaro tiems astravininkams. Na, mes turim astravininkų ir Lietuvoje, juk mums įrodinėjama, kad pelėkautuose sūris pigesnis ir tai yra svarbiausia. Taigi dar turime susivokti savyje. Jeigu susivokiame, kad “Astravas” yra agresija, turime kalbėti apie tai visur. Tai yra patyčios, kai sako: “O, mes už sienos, tai darom ką norim.” Už sienos! O kur yra ta siena, kuri sulaiko radioaktyvų nuodą? Niekas nesulaiko, nei Neries tėkmė, nei požeminiai gruntiniai vandenys, nei oras su dulkėmis, nei plentų dulkės, kurias mums neš didieji sunkvežimiai. Aš nežinau, ar Lietuvos Vyriausybė jau įrenginėja kokias nors plovyklas padangoms ir monitoringus Lietuvos ūkiuose pasienyje. Kada pasireikš, kiek pasireikš tarša ir kokią sąskaitą Lietuva rašys? Lietuva jau dabar turėtų atidaryti Astravo žalos sąskaitą.
Kaip gintis nuo tokios agresijos? Pirmiausia reikalingas dar vienas Lietuvos pasipriešinimas. Jūsų tarpe tebėra senųjų kovotojų ir tų, kurie buvo auklėjami matydami tų kovotojų sąžiningą, beatodairišką pasipriešinimą. Ir dabar tą turime puoselėti - pasipriešinimo dvasią, o ne kapituliacijos, prisitaikymo. Ir dar su klastingais pasakinėjimais: “O gal mes dar truputį ir uždirbsim, gal užsidirbsim? O gal kolūkius įsivedam iš naujo? Gal pasiseks dar ko nors gauti ir uždirbti.”
Sakiau, mes neturime nusiteikti prieš baltarusių tautą. Jie patys pavergti. Jie dabar pasijuto toj padėty, jie maištauja ir nori laisvės ir nenori, kad amžinasis kolūkio pirmininkas toliau liktų vadovauti jiems kaip bejėgiams, nepilnaverčiams baudžiauninkams kolūkiečiams. Jie jaučiasi pilnaverčiai, kaip kadaise popiežius, o po to jau šventasis Jonas Paulius II-asis pasakė lenkams: “Nepamirškite, kad jūs Dievo vaikai, neleiskit savęs žeminti, ginkite orumą. Žmogaus ir tautos orumą.” Gal tą pradeda jau girdėti ir baltarusių tauta.
Jeigu baltarusių tauta turėtų savo tikrus įgaliotinius, tada būtų ir mums su kuo kalbėtis. Tąsyk ir kalbėtis ta tema, kad Astravas būtų perkeltas į kitą vietą, jeigu jo iš viso reikia. Ekonomistai paskaičiuoja, kad tai tiktai pavergimas ir Baltarusijos praskolinimas šimtui metų. Ji turės atiduoti viską už tuos dešimt milijardų. Pinigus jai dabar neva skolina ir reikalauja kuo greičiau pradėti mokėti skolą, kada Baltarusija ir taip skęsta Rusijos skolose.
Štai, čia matykime ir save. Ta pabaisa, kuri kyla, kuri matoma ir parodoma fotografijose, ji skirta ir bauginimui: “Va, žiūrėkit, priešinatės, o nieko nepadarėt. O mes ką norėsim, tą jums ir padarysim. Gal bėkit greičiau iš tos Lietuvos, kol dar gyvi.” Aš įsivaizduoju, kad ir toks noras ir planas slepiasi po tuo visu projektu. Į tuščią Lietuvą bus daug patogiau ateiti naujiems gyventojams. Kaip ir tiems, kurie grįžo į Černobylį, gyvena dabar užkrėstoje žemėje. Kur jie vargšai dėsis?
Bet mes turime gintis, turime priešintis ir politiškai, ir ekonomiškai, ir doroviškai. Turime veikti taip, kad ta pabaisa būtų nepelninga, kad ji žlugtų ekonomiškai, kad ji neturėtų kur parduoti savo purvinos elektros. Jau nekalbant apie tai, kad parduotų per Lietuvą. Čia dabar vyksta visokios intrigos. Lietuva turi ir įstatymą, ir atsirado kombinacijų, kaip apeiti įstatymą. Turime veikti, kad pabaisa būtų nepelninga, kad ji užsiverstų pirmiausia ekonomiškai, dar anksčiau nei kas nors ten sprogs ir nušluos trečdalį Lietuvos, o pirmiausia Vilnių.
Nešvarios elektros pardavinėjimas taip pat turi būti matomas, smerkiamas ir neleidžiamas - kiek Lietuva gali neleisti. Na, reikia ir nepadėti nuodų pardavinėtojams.
Štai mūsų visuomenės, politinės visuomenės, tad ir politikų, esančių valdžioje, susipratimo ir vieningumo dalykas. Jei būsime suardyti, jei nežinosime, kur ir kas mums labiausiai gresia, galime atsidurti kaip prieš aštuoniasdešimt metų birželio mėnesį paskutiniame vyriausybės posėdyje. Ar pasiduodam, ar ieškom pasipriešinimo būdų? Tada valdžios žmonės pakriko, nepalaikė prezidento, nutarė pasiduoti, o paskui kariai, partizanai atpirko tą klaidą, įrodė, kad Lietuva nepasiduoda. Lietuva lieka dvasioje ir viltyje nepriklausoma, kad ji vėl bus garbinga šalis. Nebus taip, kaip vienas aukštas sovietų politrukas Lietuvoje atvirai ciniškai pasakė: “Jūs bijote, ar Lietuva dar bus? Lietuva bus, tik be lietuvių.” Nemanykim, kad tai yra užmirštas tikslas.
Jūs čia, pažinę tremties lemtį, dalią arba ir naujų tremčių pagundas bei grėsmes, geriau už bet ką suprantate, ką reiškia turėti pasaulyje savo vietą, savo tėvynę. Ar neturėti, būti benamiu, atvykėliu kur nors, prisitaikančiu prie kitų, kitokių žmonių ir juose išnykstančių. Tik Lietuvoje mes išliksime! O aš noriu, aš tikiu, kaip ir jūs visi, kad Lietuva turi išlikti. Bet Lietuva turi norėti išlikti. Lietuva turi norėti gyventi ir gyventi Lietuvoje. Palinkėkime vieni kitiems, tad sau, būtent tos ištvermės. Tremtinių ir partizanų jėga yra ištvermė! Ačiū.