Dar vienas birželis
Po 80 metų ateina dar vienas birželis.
Tada, naktį į birželio15-ąją, Lietuvos vyriausybė kapituliavo gavusi Stalino ultimatumą: sutikti įsileisti neriboto kiekio svetimą kariuomenę, paskirti kitą, SSRS „tinkamą“ vyriausybę, išduoti du aukštus, tėvynę ištikimai gynusius, pareigūnus. Svetimųjų „teismui“, tad mirčiai.
Prezidentas nesutiko priimti tokio ultimatumo, bet vyriausybės dauguma ignoravo (sukilo prieš?) prezidentą tituluojamą net Tautos Vadu, ir valstybė liko išduota, palaidota saviškių rankomis.
Tautos niekas nepasiklausė, bet ji atsakė kito birželio Sukilimu, plačia parama šiam sukilimui ir vėlesniam ginkluotajam pasipriešinimui.
Dabar vėl prasidėjo birželis, nejau vėl išdavystės birželis? Data bus ne 15, o 18. Vėl turim iš Rytų agresiją, kol kas energetinę politinę, kurią priėmusi kaip ultimatumą Lietuva bus paversta Rusijos ekspansijos
į Europą tranzito erdve ir patarnautoja.
Senoji idėja, kad Lietuva nėra Vakarai, o tik „tiltas“, bus realizuota per Astravo sąmokslą.
Taikstymasis su šia agresija pernelyg panašus į sąmokslą, Vyriausybėje jau įvykusią kapituliaciją, tad nebėra pagrindo korektiškiems migdolams.
Vis dėlto kai ką prisiminkime.
Reikėjo daugelio metų Astravo žadintuvo, kol socialdemokratų ir apyžalių valstiečių vairuojama Lietuva kukliai pasibeldė į tarptautines organizacijas. Atsakymas yra: tokios pavojingos įmonės negali būti statomos arčiau negu 100 km. nuo didelių gyvenamųjų centrų. O iki Vilniaus tik 40 km... Taigi Astrave jos išvis negali būti. Bet vargšelė baudžiavinė Lietuva neišdrįso net kreiptis tiesioginiu adresu į Maskvos-Minsko tandemą. Reikėjo gimti 2019 m. visuomeniniam Antiastraviniam sąjūdžiui, kuris tuoj parašė bent laišką – tarsi už neįgalią šalies Vyriausybę – formaliam dalyko šeimininkui Aleksandrui Lukašenkai. O tie, kurie prieš miegą vis kartoja maldelę „reikia kalbėtis“, „reikia dialogo“, tylėdami erzinasi dėl visuomenininkų rūpesčio ir iniciatyvos. Arogantiškai ironizuoja, kaip vienas Lietuvą ginti prisiekęs, o negynęs ministras.
Tarptautinės organizacijos, galų gale ir Lietuvos valdžia, prašneko apie stres-testus, t.y. aptariamos bombos (bent jos projektinių dokumentų) patikrinimą ypatingomis sąlygomis. Pavyzdžiui, jeigu į Astravo daiktą nukristų sunkus „Boeingas“... Na, lietuviai, tokia galimybė pernelyg reta, kad gaištume ką nors techniškai tikrindami. Paleisim „savo“ Astravą kuo greičiau, pagal grafiką, nes įsūdyti milijardai, o jūs tylėkit, jūs už sienos.
Ir Lietuva paklusniai tyli. O kai prašneko Minske lyg privačiai Lietuvos prezidentas, tai nė nežinom, ką atsakė Baltarusijos valdytojas. Matyt, pasiuntė. Anksčiau bent sakydavo kaip savo kolūkyje: aš asmeniškai garantuoju, kad nieko neatsitiks. Jokio Černobylio-2 nebus, nes Aš pasakiau. Garantuoju! O ką tu garantuoji, žmogau, už Rusijos chaltūrą ir pamišėlių musulmonų teroristus, kurie antai smogė užgrobtais lėktuvais ir New Yorkui, ir Pentagonui? Ir šoko iš džiaugsmo!..
Tokiam pasauly gyvename, ir gyvename neatsakingai. Tai švelnus žodis, kolegos politikai. Deja, neveikimas yra veikimas.
O štai turime dar publicistinį tekstą, kuris keliais žodžiais bemaž viską paaiškina.
Tai dabartinio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus straipsnis „Užimtumas mažina nusikalstamumą“ (Delfi.lt, 2020-05-05). Straipsnis rinkiminis, pašaipiai nukreiptas prieš politinius Astravo agresijos bei autoriaus L. Linkevičiaus, jau atviro astravininko, oponentus.
Įrodinėjama, kad pasipriešinimas Astravo grėsmei nuolat informuojant Europos Sąjungą būtų neva pastanga „blokuoti visus bendradarbiavimo saitus tarp ES ir Baltarusijos“. Kodėl visus, o ne tą vieną? Tai esąs net Lietuvos „varymas į kampą“ keliant „nerealias“ Lietuvos nacionalinio saugumo sąlygas, saugumo nuo realiai galimos černobylinės chaltūros. Nekelkime sąlygų ar ne?
Nesaugi jėgainė, tą konstatavo Lietuvos Seimas, yra visai realiai nesaugi; ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos gali nelikti. Lietuvos nekentėjai Kremliuje ir kitur yra nusibrėžę tą bombą dar keturiskart padidinti (ministrui žinotina). Tad kiekvienas viešai prisiekęs pagal Konstitucijos tekstą „visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti ... Lietuvos žmonių gerovei“, turėtų kartkartėmis šią priesaiką prisiminti. Juolab, kad Linas Linkevičius prisiekė dukart: kaip Seimo narys ir kaip ministras. Todėl blogo žurnalizmo stiliumi trolinti iš URM aukštumų, neva kiekvienas tėvynės likiminiu saugumu besirūpinąs politikas bei visas Antiastravinis sąjūdis tarnauja .... Rusijai, yra, anot jaunimo, „ne lygis“. Ne ministro.
L. Linkevičius atvirai arba retoriškai sako, kad toks esąs jo tikėjimas. Keli kolegos konservatoriai antiastravininkai Seime, anot jo, „atstovauja būtent Rusijos interesams“. Kadangi atviras dabartinės, oficialiosios Rusijos interesas yra palaužti Lietuvą net keturguba Astravo pabaisa, tai toks poleminis nusišnekėjimas, deja, diskvalifikuoja Lietuvos ministro kompetenciją.
Metodas žinomas. Nekenčiamiausieji „liaudies priešai“ buvo NKVD-KGB šmeižiami, kad būtent jie esą agentai. Dar visai neseniai Rūta Vanagaitė pavarė taip prieš Adolfą Ramanauską, paskutinį kovojančios prieš okupaciją Lietuvos vadovą.
Tikinčiajam vis dėlto derėtų kalbėti tiesą.
Teiginys, neva „Lietuva nuosekliai ir intensyviai kelia Astravo problemas visuose be išimties tarptautiniuose forumuose“, primena Ievutę Pleputę iš Petro Cvirkos gražių apsakymėlių vaikams.
Lietuvos Prezidentui kalbant Jungtinėse Tautose – o dėkingesnį tarptautinį forumą sunku įsivaizduoti – apie Astravo grėsmę neužsiminta, nors aplink sukaliojosi Lietuvos užsienio reikalų ministras. „Rosatomas“ turėjo likti patenkintas. Istorija atsakys, kas ten kam patarinėjo.
Ministras, dabar pasiryžęs vienyti senąją kairę, visai be reikalo patyčiomis puola Astravo kritikus, oponentus. „Gerai, kad žmonės turi susigalvoję darbo“. Tik gaila mat, „kad niekuo neprisideda prie Valstybės interesų, verčiau priešingai“.
Aiškiau nebūna. Eini prieš Astravo grėsmę, eini prieš Valstybę.
Didžiąja raide, tai panašu į deržavą.
Na, o šiandien dar vienas ministras, Ž. Vaičiūnas, driokstelėjo atsisakymą ligšiolinės politikos per trišalį ketinimą nesilaikyti Lietuvos įstatymų ir kitų Seimo aktų. Toliau likti nekonstitucinėje (R. Pakso laikų) BRELL sutartyje. Atsigulti po dar viena daugiašale Baltic MNA sutartimi (ar tik ne kupetoj su RosBelu?). o jei nesutiksit – galimos nuostolingos pasekmės. Tai yra tradicinis gąsdinimas – spaudimas. Taip „Rosatomas“ pasinaudos mumis per sesę Latviją, kurioje Rusija galinga.
Pirksim tą nešvarią elektrą, pirksim, tik uodegą šiek tiek pavizginę.
Arba sukilsim.
Lrt.lt, 2020-06-03