Istorijoje pasidairius
Artėja Lietuvos katastrofos 80-metis. Tada neliko valstybės.
Dar po metų - ir pavergtos Lietuvos sukilimo 80-metis.
Tuo tarpu neseniai paminėjome sąjūdinio Lietuvos sukilimo ir valstybės atkūrimo 30-metį.
Atėjo naujas astravinis užpuolimas. Tokia ta mūsų lemtingoji istorija.
Nūnai susitelkim ties 80-mete katastrofa. Valstybė buvo panaikinta ir sunaikinta dviejų nusikaltėlių susitarimu. Kai kurie kolaborantai džiaugėsi, kad „Lietuvos nebėr“, kad ji net žemėlapy perdažyta raudonai, sulieta su didžiojo Stalino SSSR.
Parūpino tokių dainų, kantatų.
Pasirašinėjo naikinamos valstybės pareigūnų areštus ir šeimų trėmimus amžiams negrįžti.
Netrukus tą išdavystės ir nelaimės dieną buvo įsakyta švęsti kaip Lietuvos išvadavimą iš pačios Lietuvos, iš savęs.
O kaip dabar sutiksime šiemetę birželio 15-tąją?
Kadangi ji - antitezė Kovo 11-ajai, gal jokie džiaugsmingi posovietiniai virusai („Lietuvos nebėr!“) nesutrukdys paminėti nelaimės 80-mečio kaip pridera. Nereikia vėl karantino.
Teskamba tą rytą visų Lietuvos bažnyčių varpai.
Ir tegul nekyla klausimas, kam jie skamba - gal tau?
Ne, juk pasakėm, kad norim gyventi. „Su Tavim eina tautos gyventi“, anot Bernardo Brazdžionio. Galėjom prisiminti tą žodį ir Šventų Velykų dieną.
Tegirdi nusikaltėlių palikuonys, kurie vėl giriasi Stalino - Hitlerio sąmokslu, aukština jį kaip ūsuotojo pypkoriaus genialų politinį laimėjimą. Kainą už „Stalino pergalę“ prisimename, tad ir parodykim valstybiškai, kad prisimename.
Juodoji birželio 15-toji.
Anksti rytą nušlakstyta Lietuvos pasienio karininko krauju, vakare paženklinta šalies prezidento protestu, jam su šeima pasitraukiant iš vergiamos tėvynės. Priblokštos, o besirengiančios priešintis, vėl sukilti.
Kaip sutiksime metines? Liko mažiau, nei mėnuo.
LRT.lt, 2020-05-10